Aš savo akimis regėjau kaip jie tolsta. Šypsosi ir džiaugiasi, visi drauge tekini leidžiasi per tiltą. Kažkur netoliese, tikriausiai kokioje nors kavinėje, skamba malonūs pianino garsai. O jie vis džiaugiasi ir lyg šviesiaspalvės gijos, atitrūkusios nuo šio juodo pasaulio kylą aukštyn, į viršų, į tamsiai mėlyną nakties dangų, vijasi apie žvaigždes, sūpuoja jas...
Tuo tarpu aš taip stovėjau tiesiog, negalėdamas atitraukti akių. Mane svaigino pianino garsai, jo galingi atodūsiai, plakė širdis. Akyse jaučiau ašaras ir todėl net prisidengiau veidą delnu. Bet kitą akimirką ir vėl bandžiau įžiūrėti tolstančias jų figūras. Jos balta suknelė išsiskyrė iš tamsos, vėjas kėlė jos kraštus, raitė, o jis pasitempęs, bet laimingas, tolo drauge su ja. Aš jaučiau tą džiaugsmą, kiekvieną jo spindulėlį, jie visi bėgo pro mane, tarsi pro šalį.
Ašaros stingo tiesiog taip, ant veido, todėl teko jas nusivalyti. Tikriausiai atrodžiau apgailėtinai. Bet jos netrugdė man įžiūrėti tolstančių žmonių, o ypač tos baltos suknelės ir jos besiplaikstančių plaukų. Gerai jaučiau, kad dabar visos mano asmeninės vertybės, susijusiomis su širdimi, siela, meile, su visu tuo, ką mes, žmonės, išaukštiname ir jaučiame vieni kitiems... kad jos plyšta, kad tirpsta, tiesiog lydosi manyje ir mano mintyse. Pamirškime darbą, tuos rūpesčius, banalias problemas, tą buką skausmą; pabandykime nekreipti dėmesio į laikrodžius, tegul visa tai eina... Pasiimkime tai, kas dar liko.
Tiltas buvo sausakimšas. Balsai, nenutylanti muzika, šviesos... ir jie. Dar kelios akimirkos, žmonės peržengė tiltą, jis liko tuščias, bet vis dar grasinantis. Įspėjantis. Tiltas šaipėsi iš manęs, jis žinojo. Žinojo, kad toks kaip aš negali pereiti tilto, tai tik mano vaizduotės vaisius. Aš žinojau, kad žmonės ima ir eina tiltu, eina aiškiai matydami priešais save, žinodami kelią, o aš nieko nežinojau. Mano mintys buvo apsiblaususios, mano akys ašarotos, o skruostai raudoni nuo drėgmės ir šalčio. Jeigu aš tik eičiau, jei tik išdrįsčiau, aš tuo pačiu pasmerkčiau save. Eidamas turi būti tikras, žinoti. O aš atsigręščiau. Būdamas toks silpnas koks esu... Atsukčiau savo žvilgsnį, akis ir nugarmėčiau amžiams į bedugnę, lesčiau tamsai, leisčiau tuštumai suėsti save. Ne. Aš nebuvau dar toks nustekentas, aš atsukau tiltui nugarą. Virpėdamas ir klupdamas (tiek jėgų išnaudojau apsisprendimui, savo kovai su protu) pravėriau kavinės duris ir pianino garsai užliejo mane visą. Jie tolygiai stiprėdami apsivijo ir ragino atsisėsti, užsisakyti ko nors tonizuojančio.
Viskas virto pelenais, kasdienybės dulkėmis. Butaforiškos detalės dūlėjo aplink, krito, tirpo, sakyte sakė, kad jų niekada nė nebuvo. Mano apnuoginta širdis plakė vis taip pat jausmingai, karštai. Ji nesuprato. Mano širdis nesuprato, kad kartais gyvenime yra ir aplinkybės. Ji plakė ir mylėjo, ir aš nieko negalėjau jai atsakyti. Ji net neklausytų. Mano širdis mylėjo. Širdis neturi akių ir ausų, nieko nemato negirdi. Ji tik jaučia ir myli. O aš jai nieko atsakyti negaliu... Kartais gyvenime yra aplinkybės, sakė man pianinas, yra aplinkybės. Tu negali atsistoti ir pasakyti garsiai ko nors negražaus, tu negali sau to leisti. Tu ir aš, ir visi mes esame žmonės. Mes visi gyvename. Bet aš nežinojau kaip tą paaiškinti širdžiai... Mano protas kaisdamas trinksėjo kaukolėje, o vėliau ir visame kame, jis bandė sudaryti paaiškinimą iš daugybės tezių, faktų, aksiomų. Bet širdis nebūtų supratųsi. Aš bandžiau pats kažkaip jai pasakyti, bet žodžiai strigo gerklėje jie nenorėjo išeiti. Aplink visi tie žmonės, jie juokėsi, mačiau šypsenas. Svaigino mane ir jų veidai, ir viskis, ir aš žinojau, kad tikiu širdimi, jaučiau, kad pritariu jai ir jaučiu tą patį, bet negalėjau jai paaiškinti kodėl neperžengiau tilto, kodėl sėdžiu čia...
Nemokėjau apsakyti širdžiai savo, kad geriausias draugas susituokė su ta, kuriai aš norėjau save atiduoti. Geriausias draugas... Širdis nežinojo, kas tie draugai, nežinojo kas tas darbas, kas tas gyvenimas. Širdis tik mylėti galėjo. Bet nei ji nei tiltas nieko niekuomet nesupras. Nes visi daiktai, visi gyvūnai, ir visi idealizuojami organai tiktai egzistuoja žmonių pasaulyje. Jie tarp žmonių. Mes viršesni už viską visatoje, mes stovime aukščiau gamtos jėgų. Mes visi kaip vienas, ir kiekvienas iš mūsų prilygsta visiems. Todėl toks menkas sraigtelis kaip aš negali sau leisti pasipriešinti didžiąjam mechanizmui, kur viskas vyksta gražiai, dėsningai. Ir aš negaliu sau leisti sugalvoti paaiškinimo širdžiai, nes juos galvoja kolektyvai, o jų sugalvoti paaiškinimai vadinami nuostatais.
Pianino muzika graudžiai nutilo, žmonės stojosi ir ėjo. Šviesos prigeso. Tas pats pianistas tyliai pravėrė duris ir kažkur išsiblaškęs išbėgo. Sėdėjau išsidrėbęs patogioje kėdėje ir siurbčiojau viskį. Lyg niekur nieko. Niekas nebūtų pasakęs, kad štai jis gali mylėti, arba kad jis šįvakar marino savo nuosavą širdį... Ne dėl idėjos, ne dėl visuomenės, o dėl kito laimės. Pasielgė taip, kaip pasakose nebuvo. Jis sukūrė gerą pabaigą oficialiai istorijai, pats likdamas toje pusėje, į kurią niekas nežiūri...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nematomas
Sukurta: 2008-01-07 20:34:02
Kas tas J.E.? Juozas Erlickas?
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-12-19 18:21:39
:)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-12-19 18:17:14
ŠI PASTRAIPA, citata :
Ašaros stingo tiesiog taip, ant veido, todėl teko jas nusivalyti. Tikriausiai atrodžiau apgailėtinai. ... ... ...
.. . ... ... ... ... ..... ........ ..................................
... / ir t t. iki baigiant "sausakimšas"/ tegul visa tai eina... Pasiimkime tai, kas dar liko.
Tiltas buvo sausakimšas. "
Šita pastraipa patiko, kažkodėl labai priminė tą trumpą anekdotą:
Tarybų sąjunga. sienos - "geležiniais užraktais"; jei apsilankai kokioje nors kapitalistinėje šalyje, jau esi tėvynės puspriešis. Visi iaudis visuomeė, sociumas "kalba tik gražaus" ir visa širdimi, kiekvienas, myli tėvynę t.y. "laisvųjų respublikų sąjungą amžiams", kaip ir "Tarybinę Lietuvą liaudies sukurtą už laisvę ir tiesą kovojus ilgai, kur Vilnius kur Nemunas Baltijos jūra, ten klesti mūs miestai derlingi laukai"
na ir po apsilankymo kokioje nors kapitalistinėje šalyje, ar turint ryšių, giminių ar artimųjų, draugų tose šalyse, jau esi vos ne tėvynės priešas
smerkiamas, nemėgstamas, mylinčių, visų kitų širdžių, tėvynę; (o teisti ir smerkti, jau katalikiškas krikčionybės įdiegtas kompleksas, bet sako, kad Leninas pagrindą ėmė iš krikščionybės, statydamas tverdamas, komunizmo idėjos koncepciją - ir statydamas rojų(dangų) žemėje - komunizmą; ) Ir tylūs anikdotėliai, tarp tų mylinčių širdžių (jie "negražūs") :
ką darytum, jei atidarytų sienas?
vienas sako, kad:
- čiupčiau ką turiu ir lėkčiau, ten ir ten. kitas sako, kad dar kur tai, lėktų, viską palikęs, ką turi, nes nieko materialaus neturi, ir visi susavo mylinčiomis širdimis, gražiai kalbantys piliečiai lėktų; (sienos tiltas, jos atsidariusios) žodžiu visi per tiltą į anapus - kapitalistinio kranto link; (taip tikriausiai jiems sakė protas.) o žydelis sako:
- ui, lipčiau medį.
o ko į tą dabar į tą medį? klausia provokatorius KKBISTAS, apsimetęs savu, pasakojantis tą anikdotą.
- tai gi kad nesutryptų.
----------------------------------------------
ir šita pastraipa:
citata :
"Viskas virto pelenais, kasdienybės dulkėmis. Butaforiškos detalės dūlėjo aplink, krito, tirpo, sakyte sakė, kad jų niekada nė nebuvo. Mano apnuoginta širdis plakė vis taip pat jausmingai, karštai. Ji nesuprato. Mano širdis nesuprato, kad kartais gyvenime yra ir aplinkybės. Ji plakė ir mylėjo, ir aš nieko negalėjau jai atsakyti. Ji net neklausytų. Mano širdis mylėjo. Širdis neturi akių ir ausų, nieko nemato negirdi. Ji tik jaučia ir myli. O aš jai nieko atsakyti negaliu... Kartais gyvenime yra aplinkybės, sakė man pianinas, yra aplinkybės. Tu negali atsistoti ir pasakyti garsiai ko nors negražaus, tu negali sau to leisti. Tu ir aš, ir visi mes esame žmonės. Mes visi gyvename. Bet aš nežinojau kaip tą paaiškinti širdžiai... Mano protas kaisdamas trinksėjo kaukolėje, o vėliau ir visame kame, jis bandė sudaryti paaiškinimą iš daugybės tezių, faktų, aksiomų. Bet širdis nebūtų supratusi. Aš bandžiau pats kažkaip jai pasakyti, bet žodžiai strigo gerklėje jie nenorėjo išeiti. Aplink visi tie žmonės, jie juokėsi, mačiau šypsenas. Svaigino mane ir jų veidai, ir viskis, ir aš žinojau, kad tikiu širdimi, jaučiau, kad pritariu jai ir jaučiu tą patį, bet negalėjau jai paaiškinti kodėl neperžengiau tilto, kodėl sėdžiu čia..." ------ citatos pabaiga
Skaitant šią pastraipą, ir taip sugretinus Džordaną Bruno, kuris ale "negražiai kalbėjo" ir gerieji gražieji žmogeliai, tose aplinkybėse, jam leido nebepasilikti čia... gaunasi labai šauniai; pasirodo lyrinio heroaus (kūrinyje) širdis, protas, taip jau linksmai...;
Šis jūsų kūrinukas skysta filosofija apie širdį ir protą;
širdis ir protas yra daugiau, nei instinktai, normos ir dogmos; tai individualu, prie viso to dar yra valia, ant savo proto ir širdies;
čia čiuožinėjimai, nei proto nei širdies, nu bet kaip fainai gaunasi kai sugretini su kuo nors netikėtu; anekdotu, Džordanu Bruno, ar apakusiu Galilėjumi, kuris atsisakė aplinkybėse vėl klausydamas savo proto ir širdies, savo "negražių kalbėjimų"; ant kiek tada pasimato instinktai kur, kur meilė, kas aplinkybės, kas žmogus, kas asmenybė ;
P.S.
senobinis kūrinys, dabar susimetę gyvena; aplinkybės pasikeitė;
:)
patiko tos dvi pastraipos skaityti sugretinus mintyje; Gaunasi šauniai kuijoziškai.