Tiltas
Aš savo akimis regėjau kaip jie tolsta. Šypsosi ir džiaugiasi, visi drauge tekini leidžiasi per tiltą. Kažkur netoliese, tikriausiai kokioje nors kavinėje, skamba malonūs pianino garsai. O jie vis džiaugiasi ir lyg šviesiaspalvės gijos, atitrūkusios nuo šio juodo pasaulio kylą aukštyn, į viršų, į tamsiai mėlyną nakties dangų, vijasi apie žvaigždes, sūpuoja jas...
Tuo tarpu aš taip stovėjau tiesiog, negalėdamas atitraukti akių. Mane svaigino pianino garsai, jo galingi atodūsiai, plakė širdis. Akyse jaučiau ašaras ir todėl net prisidengiau veidą delnu. Bet kitą akimirką ir vėl bandžiau įžiūrėti tolstančias jų figūras. Jos balta suknelė išsiskyrė iš tamsos, vėjas kėlė jos kraštus, raitė, o jis pasitempęs, bet laimingas, tolo drauge su ja. Aš jaučiau tą džiaugsmą, kiekvieną jo spindulėlį, jie visi bėgo pro mane, tarsi pro šalį.
Ašaros stingo tiesiog taip, ant veido, todėl teko jas nusivalyti. Tikriausiai atrodžiau apgailėtinai. Bet jos netrugdė man įžiūrėti tolstančių žmonių, o ypač tos baltos suknelės ir jos besiplaikstančių plaukų. Gerai jaučiau, kad dabar visos mano asmeninės vertybės, susijusiomis su širdimi, siela, meile, su visu tuo, ką mes, žmonės, išaukštiname ir jaučiame vieni kitiems... kad jos plyšta, kad tirpsta, tiesiog lydosi manyje ir mano mintyse. Pamirškime darbą, tuos rūpesčius, banalias problemas, tą buką skausmą; pabandykime nekreipti dėmesio į laikrodžius, tegul visa tai eina... Pasiimkime tai, kas dar liko.
Tiltas buvo sausakimšas. Balsai, nenutylanti muzika, šviesos... ir jie. Dar kelios akimirkos, žmonės peržengė tiltą, jis liko tuščias, bet vis dar grasinantis. Įspėjantis. Tiltas šaipėsi iš manęs, jis žinojo. Žinojo, kad toks kaip aš negali pereiti tilto, tai tik mano vaizduotės vaisius. Aš žinojau, kad žmonės ima ir eina tiltu, eina aiškiai matydami priešais save, žinodami kelią, o aš nieko nežinojau. Mano mintys buvo apsiblaususios, mano akys ašarotos, o skruostai raudoni nuo drėgmės ir šalčio. Jeigu aš tik eičiau, jei tik išdrįsčiau, aš tuo pačiu pasmerkčiau save. Eidamas turi būti tikras, žinoti. O aš atsigręščiau. Būdamas toks silpnas koks esu... Atsukčiau savo žvilgsnį, akis ir nugarmėčiau amžiams į bedugnę, lesčiau tamsai, leisčiau tuštumai suėsti save. Ne. Aš nebuvau dar toks nustekentas, aš atsukau tiltui nugarą. Virpėdamas ir klupdamas (tiek jėgų išnaudojau apsisprendimui, savo kovai su protu) pravėriau kavinės duris ir pianino garsai užliejo mane visą. Jie tolygiai stiprėdami apsivijo ir ragino atsisėsti, užsisakyti ko nors tonizuojančio.
Viskas virto pelenais, kasdienybės dulkėmis. Butaforiškos detalės dūlėjo aplink, krito, tirpo, sakyte sakė, kad jų niekada nė nebuvo. Mano apnuoginta širdis plakė vis taip pat jausmingai, karštai. Ji nesuprato. Mano širdis nesuprato, kad kartais gyvenime yra ir aplinkybės. Ji plakė ir mylėjo, ir aš nieko negalėjau jai atsakyti. Ji net neklausytų. Mano širdis mylėjo. Širdis neturi akių ir ausų, nieko nemato negirdi. Ji tik jaučia ir myli. O aš jai nieko atsakyti negaliu... Kartais gyvenime yra aplinkybės, sakė man pianinas, yra aplinkybės. Tu negali atsistoti ir pasakyti garsiai ko nors negražaus, tu negali sau to leisti. Tu ir aš, ir visi mes esame žmonės. Mes visi gyvename. Bet aš nežinojau kaip tą paaiškinti širdžiai... Mano protas kaisdamas trinksėjo kaukolėje, o vėliau ir visame kame, jis bandė sudaryti paaiškinimą iš daugybės tezių, faktų, aksiomų. Bet širdis nebūtų supratųsi. Aš bandžiau pats kažkaip jai pasakyti, bet žodžiai strigo gerklėje jie nenorėjo išeiti. Aplink visi tie žmonės, jie juokėsi, mačiau šypsenas. Svaigino mane ir jų veidai, ir viskis, ir aš žinojau, kad tikiu širdimi, jaučiau, kad pritariu jai ir jaučiu tą patį, bet negalėjau jai paaiškinti kodėl neperžengiau tilto, kodėl sėdžiu čia...
Nemokėjau apsakyti širdžiai savo, kad geriausias draugas susituokė su ta, kuriai aš norėjau save atiduoti. Geriausias draugas... Širdis nežinojo, kas tie draugai, nežinojo kas tas darbas, kas tas gyvenimas. Širdis tik mylėti galėjo. Bet nei ji nei tiltas nieko niekuomet nesupras. Nes visi daiktai, visi gyvūnai, ir visi idealizuojami organai tiktai egzistuoja žmonių pasaulyje. Jie tarp žmonių. Mes viršesni už viską visatoje, mes stovime aukščiau gamtos jėgų. Mes visi kaip vienas, ir kiekvienas iš mūsų prilygsta visiems. Todėl toks menkas sraigtelis kaip aš negali sau leisti pasipriešinti didžiąjam mechanizmui, kur viskas vyksta gražiai, dėsningai. Ir aš negaliu sau leisti sugalvoti paaiškinimo širdžiai, nes juos galvoja kolektyvai, o jų sugalvoti paaiškinimai vadinami nuostatais.
Pianino muzika graudžiai nutilo, žmonės stojosi ir ėjo. Šviesos prigeso. Tas pats pianistas tyliai pravėrė duris ir kažkur išsiblaškęs išbėgo. Sėdėjau išsidrėbęs patogioje kėdėje ir siurbčiojau viskį. Lyg niekur nieko. Niekas nebūtų pasakęs, kad štai jis gali mylėti, arba kad jis šįvakar marino savo nuosavą širdį... Ne dėl idėjos, ne dėl visuomenės, o dėl kito laimės. Pasielgė taip, kaip pasakose nebuvo. Jis sukūrė gerą pabaigą oficialiai istorijai, pats likdamas toje pusėje, į kurią niekas nežiūri...