-Būdavo - ateina, išeina, atvažiuoja, išvažiuoja. Kiemo vartai nepailsi. Per dieną. Per vakarą. O dabar? Nepatikėsi, Tomai- pasakojau, prisimindamas apie sodybos kiemą, - aš pats netikiu, bet tai ne iliuzija. Net pasiguosti nėra kam. O jeigu tiesiai šviesiai, bijausi šitos sodybos tuštumos.
        -Todėl ir pasilikai gyventi karietoje? Jeigu kas man tai pasakotų, gal nepatikėčiau. Gimti namai čia pat, o tu, vyriausias sūnus, gyveni karietoje.
         - Pabandysiu namus įtikinti, kad ne dėl blogos valios taip elgiuosi. Lig šiol į jų tuštumą žiūrėdavau  per nemenkus atstumus- iš Vilniaus, iš Žolės, dar iš kitur, dabar gi  – iš pašonės. Toks gyvenimas neleidžia užsimiršti ir užmiršti. O Radijo karieta, nepaisant kas ką bekalbėtų, vis dėlto yra Dievo dovana. Kai žinai, kad jau gęsta paskutinės dienos, manau,  neprotinga būtų nepaisyti tokių dovanų ir nepasirūpinti jomis nepasinaudoti. Noriu padaryti paskutinį darbą  - išeiti iš šito kiemo į visas pasaulio puses visais žinomais adresais. Manau, pritarsi tokiam sumanymui.
        Tomas stengėsi manęs  neapmėtyti bereikalingais klausimais. Jis atsiminė šią sodyba dar iš tų metų kelionės ir sužinojęs, kad pasilieku gyventi karietoje, mano poelgius vertino žinodamas ar  nujausdamas jų priežastis. Jam nesunku buvo „atsirasti“ mano vietoje ir priimti sprendimus pagal savo Jurgį su jo kepure, kurie galėjo būti arba tokie, arba –ne. Kiek kebliau tai daryti jam trukdė nerišli, miglota mano  kalba. Todėl nenorėdamas  suprasti bet kaip aiškindavosi tol, kol juodos nesuvokimo dėmės apsišviesdavo supratimu. Štai ir dabar  jam prireikė pasiaiškinti, ką reiškia mano kalboje „išėjimas iš kiemo į visas pasaulio puses“. Aš ir pats suvokiau, kad neįmanoma atgaivinti sodybos kiemo buvusį judėjimą iš JO ir ATGAL, bet negalėjau atsikratyti minties įžiebti užgesusį adresą, pranešti, kad jis yra ir laukti, kas atsišauks ar ateis. Todėl ir Tomas:
        - Pirmiau gal padėk suprasti apie ką kalbi. Žinau, kad visą naktį nemiegojęs, bet susikalbėti reikia.
       - Sakai, susikalbėti reikia? – perklausiau Tomą ir žinodamas, kad mano sumanymui reikalingas visiškas atvirumas ir čia, Radijo karietoje, ir už jos- pakviečiau: - Eime, Tomai. Parodysiu erdvę „G“-26, kurioje tikiuosi praleisti daugiau laiko. Ją suradau šalia psalmių giedotojų. Na, kaip suradau? Ta prasme suradau, kad atėjęs ten supratau, ką man dar reikėtų padaryti. Ne!  Ne tas žodis REIKĖTŲ. Kalbu  apie darbą, kurį GAL galiu suspėti padaryti..
        - Dzieduli,- išgirdau Aste,- va, imkite savo špagą ir prašau jos nemėtyti bet kur. Užmetei ir palikai rūdyti. Prašau prisisegti ir nešioti taip, kaip tą daro Ypata.
        -  Dar sugalvok ką. Man jau per vėlu tokie žaidimai.
        - Aš ne apie žaidimus. Noriu tikėti, kad žodžiuose gyvena prasmės, o ne dūmai, kurie pučiami žmonėms į akis.
        - Bet ir tu, Aste, kaip dziedulis. Vienas šneka taip, kad vos vos suprantu. Kitas dar tirščiau. Iš tikrųjų, kad miškas, nieko nematyti, - netylėjo ir Tomas.
        - Jūs sau špagos paieškokite scenoje, o aš žinau, ką darau, ir žinau, kad dziedulis dar gali gerbti savo žodžius ir gyventi jais. O be špagos tai neįmanoma.
        - Aste. Na, iš tiesų, kas su tavimi atsitiko?
        -  Prisimenate, dar prieš įvažiuojant į Šklėrių kalionijas ponas Vaisieta pasiūlė paskaityti anos kelionės dienorašti. Aš jį studijuoju, nes įdomu.  Atsiminkite ir prisipažinkite, dzieduli, kad tai tavo šitaip patriotiškai pakalbėta:
        
Sustokit! Neskubėkit, Šklėriai,
Išeiti, kol miškų šviesa
Žalia virš žemės pasikėlus
Kol jūs dar - Lietuvos pradžia

Kai priešas vėl pakils naikinti
Ir kardu kirs, paleis ugnim,
Juk vėl reikės Tėvynę ginti
Kaip skydu ją  pridengt širdim

Reikės išaugt ir nugalėti
Ir prisiminti, kad, deja...

        - O toliau? Jau jūs, prašau, tęskite.  Vis girdim, kad patriotizmą jaunimas pamiršo. Toks dalykas jiems, girdi, nesvarbu. Tai gal todėl ir užmiršo, kad jis daug kam paplepėjimo, o ne įsitikinimų ir pareigos reikalas. Tęskite, dzieduli,- kone pykdama reikalavo Astė, kad atsiminčiau ir deklamuočiau savo paties eilėraštį:\"- Noriu suprasti, kaip iš tikrųjų yra - ar žmogus, parašęs šį eilėraštį, ką nors galvoja plačiau, ar užtenka, kad parašė, kažkam paskaitė ir paliko dulkėms dengti. Na, tęskite, labai prašau, - kunkuliavo ji, - Aš pusę išmokau ir padeklamavau, o kitą pusę palikau jums. Dešimt eilučių,- reikalavo ir tiesė atneštą špagą ir laukė, kad ją paimčiau.
        Paėmiau.
        - Ne, ne, Dzieduli. Ir vėl numesite, kad rūdytų. Prisisekite špagą. Čia gi jūsų namai. Sodybos kiemas.  Čia  Lietuvos pradžia. Labai prašau, prisisekite  špagą. Juk net ne taip svarbu, kad tai išbandytas ginklas, svarbiau, kad ginklas. Kai ginklai toli nuo kasdienybės, jie rūdija ir reikalui esant pasirodo, kad  ne tik  ginklas netinkamas priešui atremti, bet ir žmogus,.- bėrė  nežinia iš kur pasiimdama žodžius Astė ir... stop! Nutilo. Ir dabar galvoju, kad tuokart  nieko svarbiau karietoje nebuvo, kaip ją užspringdinusi ši tyla. Nežinau, kaip ilgai užtruko, bet ji buvo tokia, kai suspengia ausyse. Girdėjau taip ją skaudžiai užgulusią, kad nieko, apart jos, regis, negalima buvo išgirsti- nei griaudėjant, nei šaudant.
        - Aš tau padėsiu,- galiausiai pasakė Astė.
        - Taip prie mano šono atsirado špaga. Atsimenu, kai  Ypata tiesė ranką, sveikino ir kalbėjo, kad  girdi, per keturis Pirmo pasaulinio karo metus žuvo penki milijonai šimtas penkiasdešimt du tūkstančiai šimtas  penkiolika karių.
        - O-cho, koks tikslumas! Galima buvo bent jau be tų paskutinių penkiolikos...
        - Ypatos statistikoje ir vienas žmogus yra daug. Labai daug.  Ir jo įskaičiuoti ar neįskaičiuoti į tuos penkis milijonus Ypata neturi teisęs. Beje, -  pasakė jis, - be žinios  dingo keturi  milijonai šimtas dvidešimt  vienas tūkstantis  devyniasdešimt karių, - pasakė Ypata, tačiau toks Pirmojo pasaulinio karo vaizdas neišmušė Astės iš jos užimtos pozicijos: - Labai tikiu,- prašė ir reikalavo Astė, kad atsiminsite ir eilėraščio pabaigą. Pasistenkite, dzieduli
Ir aš  atsiminiau tas dešimt eilėraščio eilučių, kurias ji prašė atsimint. O padeklamavau netgi daugiau:

Reikės išaugt ir nugalėti
Ir prisiminti, kad, deja,
Per amžių amžius  mums padėjo
Išlikti tik sunki kova.

Iš žemės ir į žemę augam
Ir  mūsų ryžtas  maldose:
Duok duonos, Viešpatie Aukščiausias
Kaip duodi laisvę kovose.

Sustokit! Neskubėkit, Šklėriai,
Išeiti kol miškų šviesa...
Per amžių amžius mums padėjo
Išlikti tik sunki kova.
        
        -Ačiū, - pasakė Astė,- Juk čia  Lietuvos pakraštys: - Ėgi, prisėskite,vyrai, o aš jums papasakosiu apie Šklėrius. Neginčysiu, kad daugiau žinau, bet noriu patikinti, jog man tai įdomu. Nesu juk ta mergiotė, kuri tik savo kaprizais rūpinasi.
        -Gal kitą kartą, Aste. Su Tomu susiruošėme nueiti į erdvę „G“-26
        - Gerai, tegu bus kitą kartą. - netikėtai sutiko Astė: - O ten įdomu,- kažkoks galvojimas kitoks. Buvau ten ir galvojau, kodėl taip mažai kalbama apie Žmogaus atmintį: noriu - atsimenu, noriu – ne. Atrodo, tai tiesiog niekieno nereikalas. Taip neturėtų būti. Reikia žvilgterėti gal kitokiu rakursu: ne kad noriu ar  nenoriu, o kad REIKIA. Ir kol žmogus neišvaikšto atminties, jam negalima leisti numirti. Tegu merdi senatvėje ir žino, kad negalės nei sugrįžti atgal į žmonių gyvenimą, nei iškeliauti į dangų.
        - Aste, ar kipšas tave  šiandien apsėdo, ar kažkokių negerų žolelių  pakramtei.
        - Žolių tikrai nekramčiau, o kipšas neateis. Girdit: ji, nebagė, jau psalmę gieda. Tai Lėja., Vienintelė varduvininkė, o vis tiek gieda...