Tai žolės užkalbėjimas
žalioj vasaros pievoj,
beldžias tyliai į širdį man
vėl smilgelių šnarėjimas.
Tos smilgelės parėmę
aukštą vasaros dangų,
švelniai skruostus man glosto
gal tai vasaros rankos.
– Oi, smilgele smilgele,
kai ateis rudenėlis,
kaip surinksi vaikelius,
katruos vėjas pasėjo?
Kur tada prisiglausi,
kam tada pasiguosi,
gal tolyn iškeliausi
ar per žiemą svyruosi?
Tai manęs užkalbėjimas
žalioj vasaros pievoj,
girdis per kiaurą žiemą man
tas smilgelių šnarėjimas
tas smilgelių mirgėjimas,
tas smilgelių žydėjimas,
tas smilgelių kvepėjimas,
tas smilgelių mylėjimas,
tas smilgelių liūdėjimas,
tas smilgelių g e d ė j i m a s.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-12-17 20:23:39
visai graži daina :)
Anonimas
Sukurta: 2007-12-17 18:13:49
Kaip liaudies daina. O jų taip trūksta... Šaunuolis!
Anonimas
Sukurta: 2007-12-17 16:58:42
paskutinių eilučių atsisakyčiau, nes ir bejų kurinukas nesubyrėtų..
gražus savo lengvumu, lyg gulėjimu pievoj.. :)
Vartotojas (-a): vidas mantas
Sukurta: 2007-12-17 16:44:32
Esu pamalonintas.Dėkoju už komentarus.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-12-17 14:51:52
...sužavėjo SAVO LIETUVIŠKA DVASIA IR TYRUMU... puikus kūrinys...
Anonimas
Sukurta: 2007-12-17 10:12:16
trapus smilgelių gyvenimas.
trapus eiliavimas.