Tai žolės užkalbėjimas
žalioj vasaros pievoj,
beldžias tyliai į širdį man
vėl smilgelių šnarėjimas.

Tos smilgelės parėmę
aukštą vasaros dangų,
švelniai skruostus man glosto
gal tai vasaros rankos.

– Oi, smilgele smilgele,
kai ateis rudenėlis,
kaip surinksi vaikelius,
katruos vėjas pasėjo?
Kur tada prisiglausi,
kam tada pasiguosi,
gal tolyn iškeliausi
ar per žiemą svyruosi?

Tai manęs užkalbėjimas
žalioj vasaros pievoj,
girdis per kiaurą žiemą man
tas smilgelių šnarėjimas

tas smilgelių mirgėjimas,
tas smilgelių žydėjimas,
tas smilgelių kvepėjimas,
tas smilgelių mylėjimas,
tas smilgelių liūdėjimas,
tas smilgelių g e d ė j i m a s.