Santrauka:
Laikas. Visagalis laikas nuvalo dulkes nuo pasenusių raukšlėtų minčių ir sudėlioja viską į lentynėles naujai. Taip, kaip jam tuo metu atrodo teisinga.
Niekada nesakiau, kad nereikia keisti odos. Tik tikėjimas, kad ji bus gražesnė, geresnė, reikalinga kitiems, gali padėti priimti tokius sprendimus. Tačiau viena eilutė knygoje dar nenusako viso naujos odos grožio – reikia perskaityti ją visą, kad suprastum, ar tas blizgesys tikras. Kitu atveju oda gali pradėti slinkti dažniau nei turėtų, keisti atspalvius ir kitiems atrodyti jau ne tokia graži. O kad ji būtų tokia miela, tokia visiems reikalinga, reikia ją prižiūrėti, rūpintis ja, glostyti. Dažniau paklausti kaip ji jaučiasi, kokios problemos ją spaudžia? Padėti jas spręsti iš esmės, o ne užglostyti paviršiuje, pablizginti.
Reikia gebėti uždegti, kad visi norėtų, jog ji blizgėtų, o ne gestų, nyktų.
Turėjo gyvatė šeimininką. Jis rūpinosi ja, glostė, augino. Kai reikėjo, ir subardavo stipriau. Buvo be galo reiklus sau ir kitiems. Todėl gyvatė pati nėrėsi iš kailio, kad tik atrodytų gražesnė, geresnė. Kad būtų reikalinga. Kartais klysdavo, klupdavo, tačiau vėl keldavosi dirbti, kurti, nes jai tai buvo leidžiama. Iš jos buvo laukiama. Ji buvo skatinama. Ja buvo tikima. Ir ji blizgėjo. Blizgėjo ne tik sau – blizgėjo ir aplinkiniams. Ėjo visi iš arčiau pažiūrėti gyvatės, gėrėjosi ja. Norėjo paliesti, susipažinti. Norėjo draugauti, mokytis iš jos.
Gal ne iš blogos valios, gal ne visai suprasdama, tačiau gyvatė ne visada paklusdavo šeimininkui, nors jį labai mylėjo ir gerbė. O ir šeimininkui greičiausiai atrodė, kad jis užaugo labiau nei kiti, o gal jis pavargo nuo ambicingo nepaklusnumo ir nusprendė gyvatę atiduoti auklėti į kitas rankas. Ūkiškas rankas. Pradžioje išsigando gyvatė. Vėliau dalis jos prisitaikė, daliai gal ir visai patiko daryti kaip nori ar visai nieko nedaryti. Juk gyvatė ilga, daug jos narelių, ir jie visi atskiri liko. Tik dalis narelių niekaip nesuprato, kaip tai, ko buvo siekiama, tapo nebereikalinga, nereikšminga. Kaip įmanoma siekti tikslo bet kaip? Norėti, kad oda blizgėtų, nesirūpinant jos vidumi.
Ir skauda, labai skauda, kai oda neriasi ne todėl, kad kita dar labiau blizgėtų, o todėl, kad taip reikia. O visa kita – ne jos problemos. Ir tyli gyvatė. Nors dygliukai ir dėmės lenda lauk viena po kitos – mažėja gretos norinčių rūpintis gyvate, norinčių, kad ji užaugusi iš mažos princesės taptų gražuole karaliene – visų mylima, gerbiama. Blizgėtų ne tik išore, bet ir vidumi.
2005 m. rugsėjis
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-12-17 14:48:59
...gaug gelmės sudėta... labai daug...DIDINGAI graži pamokanti PASAKA...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-12-17 13:51:04
Daug išminties čia vidiniam grožiui puoselėti:) Gal neatsitiktinai ir per gyvatės vaizdinį.
Net labai įtaigus, sklandus ir įdomus perteikimas. Pasilieka...
Tad ačiū.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-12-16 18:33:36
Kvaila pasaka, gyvatė šiaip jau išmintis; čia taip suniekinta gyvatė - savybės jos;
Žinau kitą pasaką;-----
Tai YRA:
Labai ankstų rytą, viena sena moteris, rinkdama miške žabarus, rado sušalusią gyvatę. Ji parsinešė tą sušalusią gyvatę namo kartu su malkomis, atšildė ją, pagirdė pienu, paliko ją pas save.
Moteris ja puikavosi, pasiimdavo ant rankų, paglostydavo, pabučiuodavo, paleisdavo ant grindų. Kartą moteris pasilenkė pabučiuoti gyvatės, ir ši staigiai, žaibu greitumu įgėlė jai į skruostą:
- Ką tu padarei, nedėkingoji, juk aš tave radau sušalusią, sušildžiau, pamaitinau, gražinau į gyvenimą? - paklausė gyvatės mirdama sena moteris.
- Paklausyk, tu savim patenkinta,"kale" pasakė gyvatė, - O tu juk žinojai, kad aš esu gyvatė, ir kad dievas sukūrė mane būti gyvate, tu kodėl mane laikai, kodėl bučiuoji gyvatę ir geidi kad ji tau neįgeltų?..
-
Glostydamas, ant savo kelių gulinčią barškuolę, užbaigė pasakojimą senas indėnas. Tada pakilo, nešinas gyvate ir nuėjo link savo būsto durų; atvėrė jas ir paleisdamas gyvatę per slenkstį į laisvę, švelniai pasakė:
- šliaužk, išmintingoji šliaužk, ir būk laisva. Būk savimi - būk gyvate...
-------------
Labai gražus, rimtas tikrai gilus išmintingas pasakojimas, o katu ir paprastas kaip "penkios kapeikos"; Tai lyg visiška priešprieša tam jūsų kūrinukui; atleiskit klevas, bet priešprieša (tikriausiai aišku kodėl) mano akimis žiūrint, tam kvailam jūsų pasakojimui apie gyvatę. Žmogus su gyvatės savybėmis - tai tikriausiai galima būtų apie tokį partnerį tik pasvajoti, na o kvailiam, tai tik nuodingas šliužas, jei miegodamas net nepastebėjęs jo įspėjimo lipi jam ant galvos; jis gali gindamasis ir mirtinai kirstelti; (o šiaip jau vaisinė medžiaga.)
Žmonės gimę gyvatės metais nežinau kaip, tačiau šiaip jau tai simbolizuoja mintį; būna kvailų žmonių - norinčių užimti dievo vietą; arba manančių, kad žmogus yra sukurtas anašiu į dievą;
NEPATIKO; PIGUS IR KVAILS; (grindžiau išsamiai.)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-12-16 17:45:21
manau, nesupyksi, jei nekomentuosiu:)) Galiu tik priglaust, is ties- viskuo giliai itaigu. Meistriskai pateikta mintis. bent man taip atrodo... pagavo.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-12-16 17:20:06
Galingai čia sukirtai. Mano vaizduotėj - ir gyvatė, ir jos su dygliukais ir dėmėm naujoji oda, ir tų, kurie ja grožėjosi, nustebimas, atsitraukimas, o kartais gailestis ar panieka...