Niekada nesakiau, kad nereikia keisti odos. Tik tikėjimas, kad ji bus gražesnė, geresnė, reikalinga kitiems, gali padėti priimti tokius sprendimus. Tačiau viena eilutė knygoje dar nenusako viso naujos odos grožio – reikia perskaityti ją visą, kad suprastum, ar tas blizgesys tikras. Kitu atveju oda gali pradėti slinkti dažniau nei turėtų, keisti atspalvius ir kitiems atrodyti jau ne tokia graži. O kad ji būtų tokia miela, tokia visiems reikalinga, reikia ją prižiūrėti, rūpintis ja, glostyti. Dažniau paklausti kaip ji jaučiasi, kokios problemos ją spaudžia? Padėti jas spręsti iš esmės, o ne užglostyti paviršiuje, pablizginti.
Reikia gebėti uždegti, kad visi norėtų, jog ji blizgėtų, o ne gestų, nyktų.

Turėjo gyvatė šeimininką. Jis rūpinosi ja, glostė, augino. Kai reikėjo, ir subardavo stipriau. Buvo be galo reiklus sau ir kitiems. Todėl gyvatė pati nėrėsi iš kailio, kad tik atrodytų gražesnė, geresnė. Kad būtų reikalinga. Kartais klysdavo, klupdavo, tačiau vėl keldavosi dirbti, kurti, nes jai tai buvo leidžiama. Iš jos buvo laukiama. Ji buvo skatinama. Ja buvo tikima. Ir ji blizgėjo. Blizgėjo ne tik sau – blizgėjo ir aplinkiniams. Ėjo visi iš arčiau pažiūrėti gyvatės, gėrėjosi ja. Norėjo paliesti, susipažinti. Norėjo draugauti, mokytis iš jos.
Gal ne iš blogos valios, gal ne visai suprasdama, tačiau gyvatė ne visada paklusdavo šeimininkui, nors jį labai mylėjo ir gerbė. O ir šeimininkui greičiausiai atrodė, kad jis užaugo labiau nei kiti, o gal jis pavargo nuo ambicingo nepaklusnumo ir nusprendė gyvatę atiduoti auklėti į kitas rankas. Ūkiškas rankas. Pradžioje išsigando gyvatė. Vėliau dalis jos prisitaikė, daliai gal ir visai patiko daryti kaip nori ar visai nieko nedaryti. Juk gyvatė ilga, daug jos narelių, ir jie visi atskiri liko. Tik dalis narelių niekaip nesuprato, kaip tai, ko buvo siekiama, tapo nebereikalinga, nereikšminga. Kaip įmanoma siekti tikslo bet kaip? Norėti, kad oda blizgėtų, nesirūpinant jos vidumi.

Ir skauda, labai skauda, kai oda neriasi ne todėl, kad kita dar labiau blizgėtų, o todėl, kad taip reikia. O visa kita – ne jos problemos. Ir tyli gyvatė. Nors dygliukai ir dėmės lenda lauk viena po kitos – mažėja gretos norinčių rūpintis gyvate, norinčių, kad ji užaugusi iš mažos princesės taptų gražuole karaliene – visų mylima, gerbiama. Blizgėtų ne tik išore, bet ir vidumi.

2005 m. rugsėjis