Santrauka:
sustojo jis...
Mano senas laikrodis medinis
vis dar tiksi,
kabantis sienos viduryje,
skaičiuoja abejingai minutes.
Įdėmiai klausaus, ką sako
jo balsas metalinis,
pradingstantis kambaryje.
Ir paslaptingą įnamį pamilus,
į slenkančią jo rodyklę
vis žiūriu.
Lyg tuoj kažkas su lazda pasišiaušęs
įeis į vidų pro duris...
Dūžiai jo lazdos dunksės
kaip nuo vėjo kriaušės.
Ir senas laikrodis,
ilgai vis „ėjęs“ ir niekur nenuėjęs –
SUSTOS.
Laikas vis lėks,
tik mano įnamis nebetiksės...
Teks be garsų įprasti,
kaip prie tuštumos širdis įpranta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-12-30 19:14:09
skaudoka mintis... susimastymui...
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2007-12-17 16:51:35
pačiam net graudu pasidarė,
anot M.Martinaičio
Žuvelio...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-12-16 18:45:24
...skaumingi laikrodžiai, kai tiksi...bet dar graudžiau,kai sustoja...labai gilus...patiko...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-12-16 11:19:37
Toks jau tas laikas: kartais be ypatingo tiksėjimo slenkantis...