Mano senas laikrodis medinis
  vis dar tiksi,
    kabantis sienos viduryje,
      skaičiuoja abejingai minutes.
        Įdėmiai klausaus, ką sako
           jo balsas metalinis,
             pradingstantis kambaryje.

    Ir paslaptingą įnamį pamilus,
      į slenkančią jo rodyklę
        vis žiūriu.
          Lyg tuoj kažkas su lazda pasišiaušęs
           įeis į vidų pro duris...

      Dūžiai jo lazdos dunksės
        kaip nuo vėjo kriaušės.
          Ir senas laikrodis,
            ilgai vis „ėjęs“ ir niekur nenuėjęs –
              SUSTOS.

       Laikas vis lėks,
         tik mano įnamis nebetiksės...
           Teks be garsų įprasti,
             kaip prie tuštumos širdis įpranta.