Apie sėkmingą Viktoro Medžio teleportavimąsi kalbėta daug. Ir TEN, Žalioje Žolėje, ir ČIA, Radijo karietoje. Žolėje daugiau, nes publika ten gausi, įvairi, įdomesnė ir kurį ten paimk- visi poetai. Buvo manyta, ką svarbiausią sėkmingo teleportavimosi priežastį lemia poetinis žmogaus užtaisas arba, sakykim, kokybė. Visuotinai pripažinta, kad Viktoras Medis yra geras, savitas poetas, tačiau savikritiškas vertinimas Žolėje nebuvo madoje, nes ir visi kiti sugebėdavo užrašyti savo pavardes geriausiųjų sąraše. Ir tik po sėkmingo Viktoro teleportavimosi į Radijo karietą ir iš jos atgal į Žolę atsirado savikritiškesnis požiūris į savo kūrybą ir abejonė, ar kiekvienas žaliažolis potencialus atlikti teleportavimosi seansą. Ryžtingiausiai atrodžiusi Anna Bradda, dienos šviesoje pranešusi, kad „teleportuosis in mėnulį“ ir, girdi, „abstrakcija muon nieka nereišk“. Kiti gi Žalios Žolės poezijos šulai buvo atsargesni, kalbėjo lyg suprasdami apie ką, bet jų žodžiai miglojosi lankose. Taip Fizrukė, kuriai buvo svarbu pasakyti, kad „teleportacija į abstrakciją - n e g a l i m a“, taip Vlabur, kuris įsijausdamas į  aktoriaus vaidmenį,  a. a. Laimono Noreikos  stiliumi  bandė deklamuoti slaptažodį, užrašyta skaičiumi 1/299792458 , taip Taurija, prabilusi apie žmogaus prigimtyje glūdinčius suvaržymus ir nuoskaudas, kurių, pasak jos, negalima įveikti. Kiek smagiau komentarus teikė Besparnis Angelas, pripažinęs, kad tai „įdomu, įdomu“  ir Barabas, pareiškęs, kad V. Medžio teleportacija jį sudomino, kaip fantastą. Paprasčiau kalbant, Žolės poetai baiminosi savo poezijos abejodami, kad jos potencijos gali nepakakti  jų teleportavimuisi, bet niekam nebuvo atėjusi mintis, kad tokį seansą galėtų atlikti ne poetas.
      Radijo karietoje padėtis atrodžiusi kitaip. Buvau vienintelis, kuris galėjau kelti nosį ir sakyti, kad nepaisant, kokios kokybės, bet esu poetas. Todėl neabejojau, kad teisė teleportuotis priklauso man, tačiau tai nereiškia, kad jaučiausi gerai – mane irgi slėgė abejonė, ar mano poetinė branda pasiekusi lygmenį, kuris leistų sėkmingai teleportuotis. Galim apie tai kalbėti, ar –ne, bet tas laikas buvo toks, kuomet atrodė nėra svarbesnio darbo, kaip iškrapštyti iš savęs bent tiek poezijos, kad jos šiandien nebūtų mažiau negu vakar. Neabejojau, kad tai svarbu ne tik man, bet ir visam karietos ekipažui. Visi gerai žinojo kuo užimtos mano naktys, o rytais, susirinkus pusryčių, suklusdavo; kaip sekėsi, poete?
      Retai kas prisimindavo mane kaip vežėją. Buvau poetas.  
      Eilėraščiai, kol jie rytais dar karšti, neatvėsę, niekuomet neatrodydavo, blogi. Tik paskui jie prastėdavo, prastėdavo kol tapdavo niekalu ir reikėdavo mesti į šiukšlių dėžę.
      Tą rytą pirmoji suskubo Astė:
      - Kaip sekėsi, dzieduli?
      - Lyg ir neblogai.  Dievas dar, regis, įpila kuro, - pasakiau, bet tai buvo pokštas. Puikiai žinojau, kad naktinis poezijos kūrinys nieko vertas. Nesugebėdamas išstenėti nė vieno poetiškesnio žodžio, nusprendžiau pašaržuoti save, nors, tiesą pasakius, rašiau teisybę. Bet argi sakysi, argi teisybe peiksi pats save? Net maniau, kad gal supras, koks sunkus darbas karietos vežėjui parašyti gerą poezijos kūrinį, jeigu net ir blogas daug vargo pareikalauja..
      Tomas laukė, kada padavęs eilėraštį, paprašysiu jį perskaityti. Tačiau taip padaryti buvo neįmanoma, nes, kaip sakiau-  rašiau apie save ir neatrodė, kad etiška tokį tekstą paduoti skaityti kitam žmogui
      - Atsiprašau Tomai, bet šį kartą  skaitysiu pats.

                              Kuomet dantų nėra burnoj
                              Tai ir galvoj
                                            - nedaug.
                              Galbūt kitur
                              Kitiems  - ne taip,
                              Tačiau karietoje  (bet man),
                              Kitaip nebūna.

                              Dar vis bandau
                              Kažką savim rašyti,
                              Išgirst, kuo džiaugiasi ar skundžiasi žmogus,
                              Bet švysteli mintis-
                              Te Dievas savo darbus daro!
                              Kodėl turėčiau rūpintis už jį,
                              Toks vienišas, kai mūs tiek daug?
                              Kai negaliu net sau padėti?

                              Po kojom kelias jau nedulksta,
                              Kalba užspringsta
                              Ir graudu -
                              Kuo man kalbėt, jei žodžiai gerklėje numiršta?
                              Jei seną garvežį
                                                 krūtinėje
                                                          girdžiu?

                              Būtis nepriima,
                              Nenori su manim gyventi,
                              O veidrodžiai vis veja nuo savęs...
                              Tik nesakykit – išsigandęs,
                              Tik nesakykite - Pelėda negražus
                              Baidyklė veidrody dantis galanda  ,
                              Ir ne švilpyne mokosi pašvilpaut,
                              Mokosi pašvilpaut manimi...

                              Kuomet dantų nėra burnoj
                              Tai ir galvoj
                                               - nedaug.

      - Kas čia dabar?- neiškentė Ypata. Jeigu tai poezija, tai ir aš šitaip galiu..
      - Perskaičiau ką turiu. Tai visos nakties darbas.
      - Dar pridėk:
                      Veža baliuj Dievo avinėlį
                      Kryžium pasipuošus
                      Aukso karieta, -
ir tuomet kaip tik. Bet ką padarysi, - pakeitė kalbos manierą Ypata.-. Mes ne Žalioji Žolė. Ten yra iš ko pasirinkti gerą poetą, o čia jis toks, koks yra – vienas ir, deja, vienas už visus. Koks jis tokia ir Radijo karietos poezija.
      - O jums labai tinka muškietininko špaga, - replikavau, bet Ypata jos nepaisė, praleido pro ausis ir tęsė:
      - Sakykite, ponai, iš  kur toks supratimas, kad teleportavimuisi būtina sąlyga būti poetu?    
      Neatsimenu, kur taip parašyta. Tik ne Biblijoje.
      - Bet žinote ir be Biblijos, kas teleportavosi. Poetas, pone Ypata.
      - Taip, žinau, bet gal teleportavosi ne todėl, kad poetas, o kad Viktorui Medžiui skauda, kodėl turime tai, ko nereikėtų, o  būtent:
                                               laiko trukmė sunyko
                                               negalime pasiekti
                                               vienas kito,-
      pasakė Ypata ir jaučiau, kad viršum mano galvos ir poezijos telkiasi ir tirštėja debesys, kad, ko gero, bus pagriaudėta. Ypata  savo samprotavimais buvo vientisas ir laukti joje properšų buvo naiviau negu pasirodyt su nakties eilėraščiu prie pusryčių stalo. Ir jau girdėjau:
      - Čia svarbiau, kad žmogui skaudėtų suprantant, jog Žemė vos sutalpina žmonių pasaulį, toks jis skaitlingas, o reta žmonių, su kuriais galėtume susisiekti. Apsistatę ar apstatyti sienomis, pertvaromis išėję į Šv. kalnus ar nusileidę į Savęspi, prarandame  Dievo mums duotą paskirtį. Teleportavimosi reiškinys jau pradiniame jo etape žada begalę perverstų žmonių protuose, jų tarpusavio santykiuose. Ir atiduoti tokį reiškinį poetų - kad ir pačių geriausių savivaldai - būtų dangaus beprotybė.
      - Oho! Gerai dar, kad kas Ypatą pažįsta, jo filosofija nesistebi. Jis visuomet kitaip, negu visi.
      - Ypata supranta, kad jam nėra prasmės būti „kaip visi“ ir pasimesti šieno kupetoje kaip žolelei. Asmeniškai teleportavimosi reikšmė Ypatai svarbi, kad galima milijardinėje minioje atlikti atranką. Žmogaus gyvenimo sekundės vertė padidėja iki  1/299792458. Tokias dydžiais jau galima pradėti kosmoso matavimus, bet Ypata mano, kad pradžioje reikia paskubėti atsiverti žmogui, kad visu savo pasauliu galėtume užgriūti kosmosą ir begalybę...  
      Dabar jau ir karietoje galima buvo rinktis – glaustis arba prie mano poezijos, arba prie Ypatos filosofijos. Ir nors publikos nedaug, tik keli žmonės, bet vis tiek įdomu.
      -Nesakysiu, kad poną Ypatą, gerai pažįstu,-pakėlęs kavos puoduką, prakalbo Tomas.- Galima su juo ginčytis ar jam pritarti, bet irgi nemanau, kad poetai daugiau ar mažiau košės suvalgo negu aktoriai.
      - Pritariu ponui Ypatai, - ryžtinga  buvo Astė. – Aš taip pati noriu teleportuotis. - Ir palaukusi:- O ponas Vilhelmas irgi poetas?
Sužiurome vienas į kitą ir negalėjome Astei pasakyti, ar ponas Vilhelmas poetas. Atsiradusioje tylos minutėje išgirdau, kad, išskyrus mane, niekas iš Radijo karietos ekipažo nenorėjo išgirsti, kad ponas Vilhelmas būtų poetas.