Tempiam, kraunam, prakaitas upeliais teka,
net paukščiai rytais nebečiurlena –
kažkoks chaosas, net vienybės nebėra,
išsekau nuo visko, kaip citrina išsunkta –
vargas man gyvent
vergovėje...
Kaip išeit iš klystkelių šitų,
nė nenoriu spėti, neišeisiu…
Man vienam kaip vilkui staugti tesinori –
vienišam ir apleistam, lyg namo pelenai po gaisro.
Fantazuot nebeturiu aš laiko ir sapnuot nebegaliu –
mano mintys užterštos, kaip užteršta širdis
ar upelis šalimais kur teka...
Bet jau laiko nebėra, jis lekia kaip styga nutrūkus,
vargani veidai man jau vaidenas naktimis,
aš noriu išnykt…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-12-16 23:33:16
Kai kur visai gražios metaforos (čiurlenantys paukščiai, pelenai po gaisro)
sunkios emocijos, sunku skaityt.
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-12-16 19:44:43
Pažįstamas pamąstymas. Būsena. Laikina. Praeinanti.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-12-16 09:24:52
man kūrinėlis pasirodė chaotiškas ir pesimistinis
Anonimas
Sukurta: 2007-12-16 00:40:00
"net paukščiai rytais nebečiurlena" - paskutinis žodis man kažkaip čia netinka. Gal žodis perkeltinę prasmę turėjo ir aš kažko nesupratau? Bet ar paukščiai čiurlena?
Gražūs palyginimai, galima taikyt ir praeičiai ir dabarčiai, gražiai perteiktos mintys...