Tempiam, kraunam, prakaitas upeliais teka,
net paukščiai rytais nebečiurlena –
kažkoks chaosas, net vienybės nebėra,
išsekau nuo visko, kaip citrina išsunkta –
vargas man gyvent
vergovėje...
Kaip išeit iš klystkelių šitų,
nė nenoriu spėti, neišeisiu…
Man vienam kaip vilkui staugti tesinori –
vienišam ir apleistam, lyg namo pelenai po gaisro.
Fantazuot nebeturiu aš laiko ir sapnuot nebegaliu –
mano mintys užterštos, kaip užteršta širdis
ar upelis šalimais kur teka...
Bet jau laiko nebėra, jis lekia kaip styga nutrūkus,
vargani veidai man jau vaidenas naktimis,
aš noriu išnykt…