Toks murzinas, glitus ir šiltas
Tiek dienoje, tiek naktyje,
Nutiesdamas ramybės tiltus
Išties neatvedi į ją.
Iš lapkričio priėmęs tąsą,
Lieki tik antras lapkritys,
O gruodis ant rogučių veža
Ne tik šventes, bet ir pusnis.
Įkrisčiau aš į baltą glėbį
Puraus kilimo vidury
Ir išvalyčiau sielos dėmę,
Įsisenėjusią širdy.
Vėliau nupurtyčiau sniegurį
Nuo jau pavargusių pečių
Ir eičiau ten, kur akys žiūri,
Pačiu tiesiausiu keliuku.
--------------------------------
Atvirski, gruodi, į senus,
Švariai išbalintus laikus.
Įlįsk į savo maršką baltą.
Nešalta bus, o jei ir šalta,
Įlįsiu į kailinukus.
Et, ką čia aš. Juk bus kaip bus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-12-15 23:34:58
Paprasta ir suprantama - ilgesys "švariai išbalintų laukų". Sutinku.
Vartotojas (-a): Heart
Sukurta: 2007-12-15 14:20:47
Paprasta ir taiklu:) gražu.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-12-15 12:07:14
man patinka: nuoširdu ir suprantama. O tas paskutinis: lyg atsidūsėjimas, viltį brandinant: paprastas, bet nepaprastas kalbėjimas... :)
Vartotojas (-a): Aiškiaregė
Sukurta: 2007-12-15 11:13:39
Iš pradžios tikėjausi kažko stipresnio. Ypač paskutinis posmas man toks besvoris, bereikšmis. Plius visiškai kitos ritmikos.