Dar niekuomet taip godžiai nelaukiau Vilhelmo, kaip tą kartą. Pašaukti „LABAS, Vilhelmai“, man nebuvo sunku ir žinojau, kad jis tuoj pasirodytų, tačiau įsiminė Viktoro Medžio paprašymas neskubėti jo šaukti. Naktis buvo bemiegė, kuomet galvoj sukritę aibė klausimų ir nėra nė vieno atsakymo. Klaidinėju kaip džiunglėse, o išeiti į pakraštį nesugebu. Sunku net apsispręsti, kaip elgtis su pamatytu teleportacijos seansu ar veiksmu- kalbėti apie jį kad ir Tomui, Astei,  Ypatai, ar tylėti ir taip niekšingiausiu būdu išduoti pasitikėjimą jais. Lig šiol neatrodė, kad galėčiau bet kuriuo nepasitikėti ir štai lyg būčiau velnias peržegnotas kryžiumi – tiesiog  bijausi prisipažinti, ką  mačiau, patyriau, žinau. Atrodė, kad turėdamas  galimybę pasirinkti nežinojimą, rinkčiausi jį.  Geriau nežinoti ir pasilikti draugystėje, negu manyti, kad yra dalykų, apie kuriuos pavojingą  kalbėti geriausiam bičiuliui. Pykau, kaltindamas save, kad nepaklausiau Medžio, ar apie jo teleportavimąsi į karietą ir iš jos atgal galiu pasakoti bent jos ekipažui. Man buvo nepaprastai baisu, kad - Dieve neduok!- kokiu  nors neatsargiu veiksmu nepakenkčiau teleportavimosi eksperimentui. Turėdami beribį pasaulį visi lyg ir laukėme, kad Dangaus ar Pragaro, ar dar kieno valia, bet atsiras susisiekimo priemonė, verta tokių jo mastų. Ir štai! Pagaliau! Po milijonų metų laukimo,  Gyvybės ir Žmogaus viltys pildosi.
      -Tomai, taip ir neišgirdau tavo pasakojimo,- pasakiau, bet nesugebėjęs atsiminti, ko norėta, nutilau.                                                                                                                                
      - Na taip, neišgirdai, nes nepanorėjai išgirsti, kaip Norulių sodžiaus žmonės atsiliepė į man senelių bėdą, sudegus jų sodybai.  Atrodo, kad ir dabar nenori.
        - Gaila, kad Viktoro Medžio nepažįsti. Tuomet gal jis būtų bendravęs su tavimi, o ne su manimi. Ir dabar tau skaudėtų širdį, o ne man.
        - Tu apie tą, poetą iš Žalios Žolės.
        - Jis ne tik iš  Žolės. Ir ne tik poetas.  Bet taip, kalbame apie tą patį žmogų. Tačiau ir vėl kalbame apie žmogų, kuris jau lyg ir ne tas, kokį atstovaujame, kad ir mudu. Jis sugeba teleportuotis. Supratai?
        - Na, gerai, papasakosiu, kaip ten, Noruliuose, žmonės padėdavo ištiktiems nelaimės, - netikėtai pasisiūlė Tomas. Supratau, kad taip daro norėdamas atsikratyti mano ne kokių kalbelių, - Turėtum  žinoti, kad ir dabar žmonės ten sako- UBAGAS. Ne elgeta, o būtent – UBAGAS. Sako, ne „elgetauji“, bet „ubagauji“. Nenoriu atimti nė vieno žodelio, kuriais jie kalbėjo anksčiau, o ir dabar kalba, Tai va, sudegus dziedulių sodybai, - pasakojo Tomas Vaisieta, - atrodytų, turėję tapti ubagais. Ubago lazdai- čia pat miškas. Terbą irgi nebuvo sunku surasti, bet.. ne! Ubagauti neišėjo. Kalbu jau ne tik apie savo senelius. Sodžius noruliškiams neleisdavo ubagauti. Tai jis atimdavo ubago terbą ir ubago lazdą. Sakysim, Galčiai, suglaudę savo šeimynėlę,  pasiūlydavo sudegeliams pagyventi namo galą. Kvaracijai karvę atvesdavo. Jezukevičiai paršelį padovanodavo. Nežinau, kaip kitur, tačiau šilinių sodžiuose talkos dvasia buvo šventa. Ir man atrodo, vežėjau, kad šiais  žodžiais aš tau pasakiau būtent tai, ką dabar reikia pasakyti.
        Nesupratau, kodėl Tomui prireikė sakyti tokius žodžius. Žiūrėjau tiesiai į akis ir laukiau.
        - Šita dvasia saugojo žmogų nuo bėdų O kokių jų tik nėra, tų bėdų. Ir anksčiau, ir dabar.    
        - Palauk. Aš tau dar ne viską papasakojau apie Viktorą.
        - Aš irgi dar nebaigiau.
        - Tuomet leisk paskaitysiu eilėraštį. Visą naktį krapštinėjau, bet jis, bjaurybė, taip ir pasiliko neįveiktas. Erzina, kad pats nesuprantu, ką rašau, bet tuo nesuprantamumu ramina. Man, ragis, dabar tai labiausiai reikalinga. - Ir nelaukdamas pritarimo, ar pasipriešinimo, skaičiau nelabai paisydamas, ar aiškiai ištariu jo žodžius. Iš tikrųjų eilėraštį skaičiau sau, norėdamas kažką suprasti, pasiaiškinti, apsispręsti.  Net ir pavadinimą jo perskaičiau norėdamas tuose jo dviejuose žodžiuose išgirsti kažkokį receptą.

                  TREJYBĖ SAVYJE

                  Dabar aš TEN
                  Aš Savyje.
                  Iš TEN kalbu.
        - Kaaaalbėk. Ką su tavimi bepadarysi. Tačiau kad tokį tave matau pirmą kartą, irgi faktas, -beveik taikiai prabilo Tomas.          

                  Dievai aptemdė protą ir paliko būti
                  Pasaulyje, kurį norėjau,
                  Apsigaubęs viltimi,
                  Po Dvasią
                  Ir po Žodį
                  Savo
                  Panešioti.
                  Gal net įkelt kaip inkilą,
                  Kuomet varnėnai grįžta
                  Ir, prisiglaudus prie aukštų namų,
                  Apsikabint pavasariu,
                  Apsikabinti jaunyste
                  Ir pasilikt Trejybėje
                  Dievu.
                  Ir Velniu.
                  Ir Žmogum.

                  Trejybė tik tuomet šventa,
                  Kai nedalijama
                  Ir nesidalo.
                  Dabar aš -TEN .
                  Aš Savęspi ...

        Kol deklamavau, atsirado daugiau klausytojų- tai Astė ir pažįstama mokytoja Vanda Ūdrienė.
        - Labas, ponia. Malonu jus vėl matyti.
        - Bėda veja. Galvojau taip, galvojau anaip ir vis tik atėjau pas jus. Atėjau talkos paieškoti.
        - Talkos? Šiuos dalykus geriau išmano Tomas.
        - Suprantu, kad Lietuvoje labai daug skaudaus likimo žmonių. Net neabejoju, kad yra dar sunkesnių žaizdų ir būtent todėl nelengva kalbėti apie save, savo šeimą , apie dukros tragediją. Bet juk Motina ir negaliu likti nuošaly, negaliu tylėti.. Jeigu Dievas skirtų net baisiausią lemtį, atrodo, tarsi būčiau padariusi ką galėjau padaryt. Nežiūrėjau iš pašalės nieko neveikdama.
        Mokytoja savo žodžiuose dažnai klupo, tardama ir negalėdama jų ištarti. Visi jie buvo lyg neiškvėpti, neatiduoti laisvai erdvei ir peršėjo motinos skauduliais.
        - Tu žinai, dzieduli, kas yra vilkligė... Atsiprašau, raudonoji vilkligė, - paklausė Astė ir nelaukdama atsakymo: - Tai tokia liga, kai sveikųjų ląstelių branduolius puola vilkinių ląstelių branduoliai ir naikina, naikina... Viską naikina. Vieną kartą puola sąnarius. Kitą kartą puola kepenis. Inkstus...
        - Aste, betgi gal aš žinau. Tai pirma, o antra - turbūt bus geriau, jeigu apie tai kalbės ponia Vanda.
        - Tai kad ji pasakė, - atsiliepė į mano priekaištą mokytoja. Tikrai nežinau, kaip reikėtų dukrai padėti. Labai norėčiau išvežti gydytis į užsienį. Gal galima būtų pratęsti tą jos gyvenimą. Visą  laiką dirbą S. Neries vardo mokykloje. Dailę dėstė. Ir dabar dar, nors ir sirgdama , nueina retkarčiais, o šiaip jai paskirtas invalidumas yra. Pati tiktai mokytoja esu. Atlyginimai labai maži. Tiesiog beviltiška padėtis.
        - Suprantu, ponia. Reikalinga talka.
        - Daug geriau būtų, jeigu nereikėtų prašyti. Jeigu pati galėčiau duoti, kam nors padėti...
        -Šiandien, ponai, eilėraščių diena, - pasigirdo nieko nepaisantis Ypatos balsas. Žinoma, tai  nereiškia, kad jiems neskaudi. Va, kalbėta ir apie Viktorą Medį. Reikėjo daug ir gerų eilėraščių parašyti ir tik tuomet pabandyti teleportuotis. Rizika - ne muzika, galėjo būti ir kitaip, bet  negalima  buvo palikti taip, kaip pasakyta:
               laiko trukmė sunyko
               negalime pasiekti
               vienas kito,-
pacitavo ir lyg iš devinto dangaus:
        - Ponai, kuris jūsų norėtumėte  teleportuotis į Žalią Žolę. Ledai pralaužti. Viktoras Medis sėkmingai iš mūsų karietos  teleportavosi atgal ir siunčia geriausius linkėjimus.- Lengvais, beveik jauno žmogaus žingsniais Ypata priėjo prie  Mokytojos ir pirmą kartą pamačiau, kad prie jo juosmens prisegta muškietininko špagą.:
        -Tikėkime, kad viskas bus gerai, - pabučiavęs ranką, pasakė mokytojai.