Šiąnakt ir vėl sapnavau Tave. Negaliu paaiškinti, kodėl noriu Tau papasakoti šį sapną.Gal todėl, kas jis toks tikroviškas ir tuo pačiu toks nerealus. Su Tavimi visi mano sapnai labai saviti -iš pirmo žvilgsnio rodosi lyg viskas vyktų čia ir dabar, bet iš kažkur atsiradę sparnai nukelia mane į painų ir mistinį pasaulį.
Sapnas. Jis apėmė nei labai ilgą, nei labai trumpą laiko atkarpą, bet tai tikrai nebuvo vienadienis vyksmas. Gerai žinau, jog lankiausi pas Tave keletą kartų. Pas Tave - tai reiškia ten, kur Tu gyveni. Nedidelis bendrabučio kambarėlis, visuomet tvarkingas, nors ir nelabai jaukus. Atvažiuodavau vakarop, tikriausiai po darbo. Jame niekada nebuvo šilta - stovėjo lova, dar keletas rakandų rūbams susidėti ir kitoms buities ir būties reikmėms patenkinti. Kiekvieną tokį kartą, kaip ir pirmąjį, pasėdėdavom, persimesdavom keliom frazėm ir aš išvykdavau į namus. Geografiškai buvo akivaizdu, jog ta kelionė būdavo iš mano miesto į Tavąjį ir atgal. Realia laiko prasme tai nelabai suprantami veiksmai, bet sapnas turi savo erdvės ir laiko išmatavimus, tad jame aš suspėdavau, pernelyg nevargindama savęs. Kokiu būdu pasiekdavau Tavo namus ir grįždavau atgal, sapnas man šito neatskleidė. Pirmas realus vaizdas, kurį pamatydavau - tai Tavo kambarėlis ir paskutinis - tai akimirka, kai iš jo išeidavau savo sugrįžimui į save. Kelionės atgal nemačiau taip pat, kaip nemačiau ir atvykimo. Tarpiniai vaizdai, išskyrus kambarėlio apstatymą, keisdavosi tik pokalbio temomis - jos nebuvo nei sunkios, nei įkyrios, greičiau - daug, bet apie nieką ir tuo pačiu apie viską, kas mums tuo metu buvo svarbiausia.
Paskutinė mano viešnagė pas Tave skyrėsi nuo visų įprastinių tiek veiksmais, tiek ir įspūdžiais. Man įėjus į kambarį - jame stovėjo kelios (gal keturios, o gal ir daugiau) lovų - paprastų, senoviškų, metaliniais galais, garsiai spyruokliuojančių lovų. Toji ankstesnė taip pat buvo tokia pati ir tuo metu man pasirodė, kad mano akyse dvejinasi, ar trejinasi. Bet Tu kambaryje visada būdavai vienas. Jaučiausi labai išvargusi ir vos tik lengvai prigludusi prie Tavo peties nejučia užmigau. Nubudau jau ryte. Tu stovėjai priešais mane, apsirengęs rudeniškai , o Tavo judesiuose jutau begalinį skubėjimą. Per mane perbėgo šaltukas - kodėl aš dar čia, kodėl ne namuose, kodėl nesiruošiu į darbą, kur mano telefonas, kodėl jis nė karto nesuskambėjo man taip ilgai užsibuvus svetimoje vietoje? Bandau prisiminti, karščiuojuosi, blaškausi. Esu nuoga, visiškai, nuoga. Šaltis veria net smegenis.Tavo apranga mane tiesiog erzina - languotos,lyg klouno, ir į apačią siaurėjančios kelnės, kažkokia nudryžusi bespalvė rudeninė striukė ir gana kvailoka kepurė. Puolu ieškoti savo rūbų, nors negaliu atsiminti, kada ir kaip juos būčiau nusirengusi. Staiga Tu apimtas aistros prieini prie manęs, praskleidi savo drabužius ir mes pradedame mylėtis. Stebina tai, jog neesu tam nusiteikusi, bet tai ką patyriau, buvo nesulyginama su visa mano patirtimi ligi šiol. Atsipeikėju, kai Tu pats pradedi ieškoti mano rūbų. Jie buvo išmėtyti taip, jog mes niekaip negalėjome jų surasti. Atsiminiau, kad mano telefonas paliktas namuose krautis (bet taip buvo ir iš tikrųjų-iš vakaro buvau pajungusi pakrovėją). Erzino tai, jog į darbą aiškiai nebenuvyksiu, o pranešti neturiu jokios kitos galimybės ir niekas nežino nei kur, nei kaip mane rasti. Tuo pačiu metu kambarys virsta į kažkokią irštvą, kurioje atsiranda daugybė nepažįstamų žmonių - jie užima vėl gi iš kažkur atsiradusią vonią, dušą, naudojasi svetimais rankšluosčiais, išmėto savo nešvarius drabužius, tarp kurių dar sunkiau darosi surasti manuosius. Pradedamos ardyti grindys ir vietomis basos kojos remiasi į aslą, pilną dulkių. Akimis ieškau Tavęs. Atsisuku ir nustembu - kaip aš nepastebėjau kada Tu taip pasikeitei. Vešlūs, vos žilstelėję plaukai ties kakta, viršugalvyje pereina į glotnų, blizgantį, pliką vainiką, kuris apačioje ir vėl virsta vešliais, ant pečių krintančiais žilstelėjusius plaukais. Žinau, kad tai tikrai Tu, kad tas pats ir tuo pačiu šiurpiai svetimas. Žiūri į mane tokiomis pat akimis kaip ir tie visi kiti man nepažįstami žmonės ir nė piršto nepajudini, kad padėtum man surasti mano drabužius ir pagaliau apsirengti.
Nubudau pusę trijų nakties ir taip apsidžiaugiau, jog esu savo lovoje, kad mano telefonas vėl gyvas ir yra šalia manę, ir, kad ryte tikrai nepavėluosiu į darbą.