Seni žmonės – seni. Kur bebūtų. Ar Radijo karietoje, ar namuose. Ir jeigu išimčių neieškome, tai   į save irgi nereikia rodyti kitaip. Dažnai mėgstu prisiminti ir pasakoti lyg nepastebėdamas, kad  pasakoju žinomus ir mažai kam rūpimus dalykus. O Dzievuliau,  Dzievuliau, kap man smagu kalbėc apie Radijo karietū..
      Kai dar jos nebuvo ir ji girgždėjo tik mano galvoje, didžiausia svajonė buvo nukeliauti į tolimesnę praeitį. Ten, kur mūsų senoliai sodino kriaušes ir jas išmokė kantrybės. Sakyčiau, išmokė netgi nesudegti ugnyje, kuomet dega viskas - ir namai, ir sodybos visi pastatai. Tomą irgi ne kartą prašiau priminti žodžius, kuriuos sakėme išvažiuodami į kelionę. Jis nesikuklino. Jau ir karietos dienoraštyje Astė įrašė mus jaudinančius žodžius:
      „Antai- žmogus! Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli.  Iš kurio Lietuvos krašto jo svečiai?“
Taip žodis žodin.  O ar toli mes nukeliavome?
Kaip buvome tų metų kalendoriaus laike, taip ir likome. Ir būna, kad kalbu:
      -Galbūt mūsų senelių, protėvių dvasios neleidžia karietai nuvažiuoti pasisvečiuoti ar jų sudegusiose, ar sunykusiuose, ar nereikalingomis tapusiose sodybose. Daug minčių, Vaisieta. Ir net manau, kad jie šitaip daro specialiai. Neįsileidžia. O kodėl?
      -Sakai, specialiai daro? Specialiai neįsileidžia? Ko gero tavo užuominoje, vežėjau, yra kažkoks  gyvenimo druskos žiupsnelis. Hm, specialiai daro...  Turbūt norėjai pasakyti, kad nepaisant, jog jų ne tik pirkios, bet dažnai ir kryžiai išnykę, o VIS TIEK dar turi čia ką parodyti, kad atsimintume.
      - Kitaip tariant, neskubina nuvažiuoti į praeitį ir leisti atsigerti rieškučiomis iš upių, kurios nutekėję prieš  šimtą ir daugiau metų. Juk irgi žadėjome šitaip padaryti, bet matai, kaip yra,- nesidžiaugiau kelionės reikalais ir paklausiau:- Tomai, kai sudegė senelių sodyba Noruliuose, sakyk, kaip žmonės atsiliepė į jų bėda?
      Tai buvo jau nauja. Mes apie tai dar nekalbėjome.
      Bet dar didesnė naujiena buvo sutikti Medį. Pamatėme jį lyg nukritusį iš Žalios Žolės dangaus ar atėjusį iš sapno.
      - Medi, tu čia? – tryniau akis. – Kokie pragarai mums kiaulystes krečia? Negi tu, Viktorai? Nagi šypsokis, tark žodį, duok ranką. Vis tiek nepatikėsiu.
      - Labas, Pelėda, - pasisveikino Viktoras ir: - Matai, Pranuci, kaip būna. Kada kartu gyvenome Žalioje  Žolėje, lyg ir arčiau buvome vienas kito, o per visus metus ten nė karto nesimatėme. O štai dabar sakau: „labas, Pelėda“. Spaudžiu ranką ir tikiuosi, kad tokį susitikimą pažymėsime bent išgerdami po taurę šampano.
      - Aš Tau, Viktorai, bačką alaus atritinsiu. Pačio stipriausio. Bet negi tu čia? Tai neįmanoma.
      - Dabar jau įmanoma. Rodykite, kaip čia gyvenate, - gražus buvo išvaizda, dar linksmesnis savo kalba Viktoras Medis - poetas, skulptorius, dramaturgas, dailininkas ir... Ne viską net žinau, kas jis dar, bet Dievas šito žmogaus neužmiršo,  gausiai apdovanodamas jį talentais. Tačiau ar tikrai tai jis?
       Paėmiau už rankos, prisispaudžiau petimi ir nieko nebeliko daugiau daryti, o tik patikėti, kad tai jis, Viktoras Medis, kuriam dažnai rašinėjau laiškelius, neužmiršdamas palinkėti: „auk, Medi.“    
      Statinės alaus neatritinau, nors tai, ką iš jo išgirdau, brangiau negu karalystė. Geriausiai kalbą apie tai turbūt pradėti Medžio žodžiais:
                    mintimis teleportuojuos
                    peršokau erdvės taškus –
                    judu
      Kuomet yra tokia pradžia, jau nesunku teleinportuotis, teleeksportuotis, mintis perkūnyti į paveikslus, paveikslams įkvėpti gyvybę ir ateiti į svečius esamo žmogaus pavidalu. Priemonės taip padaryti, matyt, sukauptos pačiame žmoguje, bet jas reikia surasti ir išmoti jomis šeimininkauti. Viktorui Medžiui tai pavyko, bet man prireikė ilgai dėlioti tašką po taškelio, jog suvokčiau, kad prasideda nauja žmogaus būties epocha: žmogus kuria iš  savęs, arba Savęspi judėjimą erdvėje ir geba teleportacijos būdu persikelti iš vieno jos taško į kitą.
      - O Dieve! – atsidusome nenorėdami niekinti Kvintos minties apie Dievą kaip prostitutę,-
                    { O Dievas čia -
                                   jis tartum prostitutė
                    nupirkt kiekvieno norima -
                                   kiekvieno geidžiama...}
      O Dieve!- kartodami kėlėme dar aukščiau šaukinį, besirūpindami tik tuo džiaugsmu, kuris pirmiausia gal dėl savęs, nes jautėme, kad toks kelionės būdas griauna pertvaras tarp Vakar ir Šiandien. Galėjome tikėtis, kad galime save teleinportuoti bent į Žalią Žolę ir pavaikščioti dar neužžėlusiais mūsų pačių numintais takais. Bet kaip tai padaryti?
      Ot, todėl ir sakiau, kad už tokį žinojimą negaila karalystės.
      Jaučiau, kad Medžiui rūpėjo ir smalsu buvo dairytis po karietos erdves, bet pereidami iš erdvės į erdvę nemačiau, kad jomis stebėtųsi. Kiek ilgiau užtruko erdvėje su psalmių giedotojais - varduvininkais. Šį kartą jų buvo palyginus nedaug- devyni žmonės: Kastautas, Kastautė, Kastė, Kastytis, Liucė, Liucija, Lucė Lucija ir Otilija. Tik atėjus dar į kurią  erdvę, Medis aiškiai nudžiugo:
      - Va, šitos ir reikia. Taip ir prognozavau, kad ji turi būti Radijo karietoje..
      - Net neprisimenu, ar čia esu buvęs...
      - Dabar tai jau nesvarbu. Maniau, kad reikės pagyventi čia ilgiau, bet... geriau kaip yra  gal jau  negali būti. Tai erdvė iš kurios galima teleportuotis. Aš taip ir numaniau. „Valio!“ tau, Viktorai Medi. Tai dar vienas įrodymas, kaip svarbu nepraeiti pro, atrodytų, iš matymo ar išvaizdos menkus dalykus. Suvargusios Radijo karietos išvaizda yra gabi maskuotė. Štai ir viskas!  Iš tikrųjų Radijo karieta, Harker karieta ir dar kažkur esanti yra trejybės jungtyje. Manau, kad trečiosios reikia ieškoti ant Karlonų kalnelio. Ar tik nebus jį pavadinta  Grįžulo arba, kaip ten sako, Grigo ratais?
      -Viešpatie! Negi? Bet tai neįmanoma!-  net pritūpiau iš nuostabos.
      - Kodėl neįmanoma? - sukluso Medis.
      - Aš neblogai žinau Karlonų kalnelį.
      - Žinoti galima daug ką, bet  reikia ten ir pamatyti kažką svarbaus esant. Ką tik sakei, Pranuci, kad šioje erdvėje net nebuvai užklydęs. Bet ir užklydęs vargu ar būtumei ką joje svarbaus įžiūrėjęs.
      Ir tikrai atrodė, kad  Viktoras Medis čia labiau savas, geriau pažįstamas šiai erdvei. Netrukus išsiėmė popieriaus kortelę su skaičiumi 1/299792458 ir paduodamas man:
      - Tai INTERVALINIS KODAS. Šviesos greityje užkoduoti kai kurie Visatos adresai. Žalios žolės, beje, taip pat.
      - Paprastai tokie dalykai man sapnuodavosi, o praėjusią naktį kaip akmenėlis įmigęs. Nė karto nenubudau.
      - Miegok ir šią naktį. Privalau skubiau atsisveikinti, nes Vilhelmas laukia. Jam rūpi žinoti, kaip man pasisekė šį kelionė.
      - Vilhelmas?
      - Beje, neužsilik šioje erdvėje ir nežaisk. O ir Vilhelmo šiandien nešauk. Eik pas Tomą ir baikite pradėtą pašnekesį. Iki, - pasakė dar ir vaiduoklis dingo. O kaip kitaip pasakyti, jeigu, ne taip- vaiduoklis? Stovėjau erdvėje vienas ir jeigu ne INTERVALINIS KODAS 1/299792458 užrašytas ant švaraus popieriaus kortelės, nors nepatikėk, kad buvo kaip buvo. Geriau tikėk apie skraidančias lėkštes, bet tik ne apie Viktoro Medžio ką tik  įvykusią TELEPORTACIJĄ.
      Sugrįžau prie Tomo, sėdėjusio ant karietos pasostės.
      - Kai tik pradedi pasakoti, būtinai kažkas atsitrenkia, - nepyko, bet ir nesidžiaugė Tomas, ketinęs papasakoti, kaip Norulių sodžiaus žmonės atsiliepė į senelių bėdą, sudegus jų sodybai: – O žinai, tokį kvailą eilėraštį suradau tavo sąsiuvinyje, kad ir spjaudai ir gaudai, negali susivokti, kaip iš tikrųjų. Klausyk:.

                         Ateina laikas matematikai kitokiai
                         Ir sužinai - gyvenimas mažiau, negu sekundė.
                         Nedaug per jį esu išmokęs,
                         Bet aritmetikoje jau stiprus:
                         - Pasaulis mūsų, ponai, laikos
                         Ant gabaritų didesnių.
                         Jau nesmagu įsėsti į vežimą,
                         Kai Grįžulai važiuoja šviesmečių keliu.
                         Kai erdvėje beribėje žvaigždynai plaukia,  
                         O pats su amžinybe
                         Poteriais kalbu.

                         Paliksiu laikrodžius – tegu ant sienų kabo,
                         Tiksėdami sekundėmis,
                         Budrios žmogaus akies prižiūrimi.
                         Atėjus laikui matematikos kitokios
                         Savo esme ir pats kitu tampi...