-Vežėjau. Ėgi, vežėjau, kas atsitiko? Ko dabar toks lyg Lietuvą būtum pardavęs?
- Nepardavęs, bet žinai, kokie tie mano mokslai. Nieko verti,- pasakiau, o po minutėlės jau pats klausiau: - Pasakyk, Tomai, ar iš tikrųjų žvaigždės tolsta? Man kartais atrodo, kad žmogus yra savotiškas prototipas viso šio pasaulio. Jeigu teisybė, kad žvaigždės tolsta, tuomet baisu. Tuomet tragedija! Tuomet suprantu taip, kad tu, sėdintis šalia manęs, vis tolsti ir tolsti. Ir visi kiti žmonės - taip pat. Žodžiu, tolstame vienas nuo kito. Ir nėra jėgos, kuri galėtų tokį procesą sustabdyti. Aš, atrodo, nesuprantu, ką čia kalbu, tačiau pats turėtumei supranti.
Tomas šyptelėjo, uždėjo ranką ant peties:
- Kalbi kaip tikras vežėjas, todėl taip aiškiai net iš Seimo neišgirsi, bet, Pranuci, pagalvok ir apie tai, kas atsitiktų, jeigu, sakykim, mėnulis staiga ūmai prisiglaustų prie žemės. Pagalvok, kas tuomet įvyktų.  Įvyktų tragedija ir tuoj pat. Aš irgi ne astronomas, tačiau suprantu, kad bent šiuo metu tikrai nuo tavęs netolstu. Tačiau taip gali įvykti. Sakykim, tu staiga susergi džiova ar kita kokia užkrečiamąja... Tuomet, neužpyk, bet lik sveikas! Arba kitas atvejis. Tu man ištiesi ranką ir sakai:
-Už pasivažinėjimą karieta 100 litų. Krapštyk piniginę. Tuomet irgi lik sveikas. Ir vienu, ir kitu atveju važiuok kuo toliau nuo žmonių. Pirmu atveju - gydytis, antruoju - net nežinau, kur tau važiuoti, jeigu galvoje dar vis laikosi mintelė, kad aktorių piniginėje tokie dideli pinigai.
- O už ką vežėjui gydytis?
- Vienas ponas, rašantis romanus, pasakytų \\\"Tai jau tavo, vežėjau, problema. Tavo.\\\"
- Hm. Tuomet leisk, Tomai, tau priminti tuos mokytojos Vandos Budrienės žodžius, kuriais jos širdyje kalbėjo Lietuva:
Kai tau bus sunku, prisiglausk prie manęs.
Aš sušildysiu tave.
Pašauk mane vardu ir aš atsiliepsiu -
Lietuva.
- Kai rašė šiuos žodžius, galbūt net neįtarė, kad jai tikrai bus sunku. Tikriausia, kad neįtarė. Ir va, man regis, atėjo tas metas, kai ji pati įsitikins, kaip atsišauks Lietuva. Ar pasakys jai: išgirdau Tavo balsą, Mokytoja ar Motina. Prisiglausk prie manęs, tave sušildysiu, nes aš Lietuva.
- Taip, tu teisus vežėjau, šiai moteriai labai sunku, -kalbėjome dialogu ir kažkodėl Tomui panoro papasakoti apie kriaušę, kuri vaizdžiai kalbant, išliko gyva net ugnyje.- Tik palauk, leisk susikaupti, - paprašė.
- Prašau, Tomai, susikaupk,- buvau sukalbamas ir neva stengdamasis būti linksmas paniūniavau iš Radijo karietos „tautosakos“:  
Ne pirmą kartą į karietą
Susėdam dviese ir... aida! -
Kaip moku kalbinu Vaisietą,
Vaisieta kalbina mane.
Bandžiau dar kažką atsiminti iš „tautosakinės“ kūrybos, bet neprireikė, nes Tomas pasitaisė, patogiau prilipdė sėdynę prie pasostės ir prakalbo garsiau, matyt, norėdamas, kad būtų išgirstas ir kitų - gal Ypatos, gal Astės, gal iš tų, kas sugalvotų užklysti ir pabūti karietos svečiais. O pasakojimą, paprašęs, kad būčiau kantrus ir atidus, kad nepertraukinėčiau klausimais, pradėjo:
- Ateina... Vis dėlto ateina metas, kai žmogus staiga...  Na, gal ne staiga, Pranuci, - sušvelnino   tiesmukišku teigimu pradėtą kalbą, - tačiau būtinai ateina metas, kai žmogus pasijaučia, kad jis jau kitoks, kad pilnas atminties, atsiminimų. Netgi nežinau, kaip šį jausmą išreikšti, tačiau man neretai atrodo, kad savyje nešioju knygą ir tos knygos nematomą skaitytoją. Vis dažniau išgirstu, kaip  jis klausia: atsimeni, Tomai?
- Mūsų metuose jau yra ką  atsiminti. Argi ne?- Tačiau manęs Tomas  nenorėjo girdėti.
- Atrodytų, koks jo reikalas, ką man atsiminti, o ką užmiršti, - tęsė neva neišgirdęs manęs,- tačiau jis, nematomas skaitytojas, tas mano Vidinis, turi ar savo nuostatą , ar kokią prigimtį. Nepasiduoda: „nesipūsk, nesimaivyk, Tomai Vaisieta, nes aš vis tiek skaitysiu“. Ir skaito. Skaitė ir tuomet, kai aną kartą automobiliu važiavau į Druskininkus. Ne pirmą kartą važiavau, bet šį kartą jau girdžiu pažįstamą balsą:
- Kai tu, Tomai, buvai mažas, kai dar tavo seneliai gyveno Noruliuose, ten, šalia jų sodybos augo kriaušelė. Ne, Tomai,  sėdėdamas automobilyje jos neprisiminsi, reikėtų išlipti iš jo ir geriausia tai  padaryti tuose pat Noruliuose, senelių buvusioje sodybvietėje .
- Buvau pastebėjęs, kad žmogaus atmintis automobilyje blogesnė. Noruliuose irgi seniai buvęs. Ten tuščia. Nieko nėra. Tik miškas. Krūmai. Vienas kitas iš žemės kyšantis akmuo. Kažkokie sąvartynai. Žodžiu, įprasta sparčiai nykstančių šilų dzūkų kaimų atributika. Džiaugsmo nėra. Tačiau paklusau savo Vidiniui ir pasukau automobilį ten, kur didžiulės eglės. Sustojau. Išlipau.
Tomas priniuko, pritilo, pasakotojo energija prarado inerciją. Buvo aišku, kad kai jam buvo penkeri metai, akloji Norulių pribuvėja Mukukienė kažkur čia įteikė suraizgytą siūlų gumuliuką su išdžiūvusia naujagimio bambos žarnele.
- Išraišiosi, Tamošeli, būsi protingas, gabus... Neišraišiosi- gyvenimas seksis nekaip.
Išraišiojo. Sunkiai, bet užsispyrimas nugalėjo.
- Stovėjau prie tų eglių ir vėl girdžiu, kai mano Vidinis prašo pakelti akis į dangų. Pakėliau ir... spėk, vežėjau, ką  pamačiau? Ogi žiūriu, ten kitokio medžio šakos. Pasirodė, kad tai dar mano senelių pasodintas medis. Išliko. Iki šių dienų išliko. Bet čia svarbu žinoti, kad jų sodyba sudegė. Netoli Norulių degė miškas ir visi žmonės puolė gesinti gaisrą. Žinoma, ir seneliai Čaplikai taip pat. Vėjas gi gaisro kibirkštis permetė į senelių sodybą ir .. viskas supleškėjo. Ir namas, ir visi pastatai. Sudegė ar apdegė, o paskui išdžiūvo sodo medžiai. Ir va! Kriaušė va! Žaliuoja ji! Tų laikų tą gaisrą pragyvenusi kriaušė...
Ir džiugu, ir graudu, vežėjau.  O mano tas Vidinis ir vėl lyg man, lyg sau, lyg dar kam pasakoja, kad, girdi, kai Tamošėlis buvo mažas, kriaušė buvo jaunutė, bet jau sunokinusi pirmus vaisius. Jos vaisiai Tomošėliui buvo skaniausi. Jau taip skanūs, taip skanūs, kad užaugęs ir sulaukęs garbaus amžiaus Tomas Vaisieta negali atsiminti, kad kur kitur būtų ragavęs tokių skanių kriaušių  „Liudiju - vis nenurimo Vidinis,- kad šis žmogus, tai yra aš, Tomas Vaisieta, tokių skanių kriaušių neragavo. Tačiau tegu jis gerai gerai apžiūri tos senos, gaisrą pragyvenusios kriaušės  šakas - galgi jam pasiseks...“.
- Vežėjau, patikėsi ar nepatikėsi, bet tikrai pamačiau kelias kriaušes Žiūriu, ogi kabo! Ir vėl įsismelkė jausmas - dar jos ant šakų, dar nenuskintos, bet jų skonis sugrįžo į burną. Iš tolimos vaikystės sugrįžo. Ir manau, kad nebūtų čia pameluota, jeigu netgi jų neparagavęs, dabar pasakyčiau:
- Pranuci, po daug  daug metų vėl valgiau senelių kriaušes. Jos nedidelės, bet skanios. Sakau, kad, ko gero, tai veislė išlikusi iš sodo, kurį Dievas dovanojo Ievai ir Adomui. Tai veislė, kuri nesudega net gaisro ugnyje.
- Na, matai, Tomai, kaip tau pasisekė...
- Laukiu pavasario. Važiuosiu vėl ten, - pasižadėjo Tomas. - Nuskinsiu kelias to medžio šakeles ir parsivešiu į Perloją, įskiepysiu, kad vaikų vaikams augtų senelių kriaušės, turinčios ne tik rojaus, bet ir sunkų atsiminimų skonį. Man irgi kol esu, smagu bus žinoti ir galvoti apie medžio didelę stiprybę, ištvermę, kantrybę. Pagaliau neprošal padūmoti ir apie tai, kaip ir kodėl atsitinka, kad  žmogus nutolsta  nuo labai prasmingų dalykų, bet paskui, žiūrėk, prisimena ir sugrįžta. Panašiai kaip aš sugrįžau prie tos senos senos kriaušės.
- O, matyt, yra ir daug kitų dalykų, prie kurių mums reikia sugrįžti.
- Negi tuo abejoji? Apie ką gi kalbu?
Pasižiūrėjau į save: koks sunkus laikas jau išnešiotas! Laaaabai sunkus! Visas gyvenimas. Vakar kaip tik man.
Ir pats sau mintyse perskaičiau:
     Įsikalė mintis ir negaliu išmesti
Lyg patepti dažai ant drobės…

Ne debesys.
Tai mano metai.
Su properšom.
Su prošvaistėm.
Su ežerais. Kalnais.
Ir nors tikėti man nelengva,
Žinau, nereikia jiems erdvės -
Sukrito į mane ir ja
Aš pats tapau.
Daugiau erdvės, negu žmogaus...
Tiek tuštumos, kad jau nėra kuo atsikvėpti!
Kaip kosmose-
Gyvybei vietos nebelieka..
Galbūt tik Dievui
Ir visiems, kas po mirties.

Įsikalė mintis ir negaliu išmesti...