Kelionėse savo dienas bandėme paįvairinti kaip susimanydami, bet tenka prisipažinti, kad kažko labai įdomaus, kas bent užimtų mus pačius ilgesniam laukui, patys sau nesugebėdavome sumanyti.  Tą dieną irgi kėlėmės anksti ir pamatę, kad rytas prašvito, o žmones, užsiėmę  savo reikalais, dar sugebėdavo pamatyti ir mūsų karietą, mojavome jiems ketureiliais.
Aš:

Sveiki gyvi! Sveiki, mielieji!
Ir ačiū jums, kad vėl kartu
Gyvenimus karietai patikėję,
Važiuojam Dievas žino kur...

Paprastai po manęs sveikindavosi Tomas. Tuo mūsų pasisveikinimai ir pasibaigdavo, tačiau tą kartą nusistovėjusi tvarka sutriko. Pro karietos langą  galvą iškišo Ypata.

Mes apkabinam jus ir linkim:
- Stiprios sveikatos duok, Dievuli,
Mūs Lietuvėlės darbininkams
Ir poilsį, kurie atgulę...

Tomas Vaisieta buvo trečias:

Mes apkabinam  jus ir sakom;
-Tegu  graži užaugs dalia,
Čia, ant  kiekvieno žemėj tako
Kur vaikščiojam su Lietuva

Astės pirmose karietos kelionėse nebuvo. Atsirado bandant pakartoti keliones, kurios  seniai, seniai, dar tuomet  kai su Radaa gyvenome vienoje Vilniaus miesto gatvėje. Ji irgi iškišo galvą pro karietos langą, bet, matyt, įtaiga neleido jai tarti pasveikinimo ketureilį. Tai būtų kaip iš kitos operos ir pati aplinka, regis, stengėsi kuo mažiau įvelti į mūsų buitį to, ko nebuvo pirmose kelionėse.
Vėl kaip tuomet sudėjome su Tomu ant pasostės:
- Sakyk, ar negeriau būtų, jeigu bent šiai kelionei vadeles paduočiau  tau. Juk, kaip  jau teko patirti, esi valstiečių kilmės. Ne koks bajoras.
- Ne bajoras. Kaip sakoma, išaugau iš duonos riekės, iš grikių pėdo. Tačiau pats žinai, kad ši kelionė labai sunki. Todėl atrodo, kad geriausia bus, jeigu vadeles laikysime abu.
- Kelionė sunki. Net nežinau, ar protingai pasirinkome maršrutą. Tik jaučiu, kad jau laikas bent užsiminti, jog dabar važiuojame pas Violetos motiną Tai lietuvių kalbos mokytoja Vanda Budrienė. Jau pensininkė, bet vis tiek dirba Salininkų mokykloje
- Dirbo.
- Tai tau, Aste, taip atrodo, o mes važiuojame, kaip tuomet, - pasakiau jai ir: - Tik neskubėkim. Kelionė tikrai sunki. Gal net skaudi.
O kelio vis mažiau, mažiau. Jau ir Pašilaičiai. Ir jų Gabijos gatvė.  Nori nenori, bet kitokio sprendimo nėra.

Stabdyk karieta, o vežėjau,
Toliau jai kelio lai nebus
Regi, kokia liūdna išėjo
Motulė pasitikti mūs...

Stabdyk, vežėjau, mūs karietą
Jaučiu širdim, žmogau, kad čia
Lyg juodas paukštis skaudžiai gieda
Didžioji Motinų kančia.
                          
                                                       BEVEIK MONOLOGAS

Kas? Kas pasakė, kad žvaigždės krenta? Kokia banalybė!
Žvaigždės nekrenta. Galbūt tik ataušta, užgęsta, bet ir tuomet dar skrieja erdve jų šviesos spinduliai. Atskrieja ir ČIA Susigeria į medį, žolę, vandenį į žmogaus kūną, jo akis. Ir tik tuomet gal - mirtis. Tačiau vis tiek negerai, kai žvaigždės užgęsta. Tuomet tamsos padaugėja. O juk nieko kito nėra, kas galėtų nugalėti tamsą erdvėje ar žemėje. Tik šviesa. Tik ji, liepsnojanti žvaigždė.
Jai, šiai moteriai, reikia būti stipriai. Antai,  baltas popieriaus lapelis, plunksnakotis ir šviesos stiprybė  krūtinėje.
\" Parašysiu eilėraštį, -pasako ji.- Parašysiu ir pavadinsiu „Lietuva“ ,-patikslina.
Parašė:

Ant  vienos rankos - žydros upės,
Ant  kitos- sodų žaluma.
Ant vienos-  miestai supas
Ant kitos - Baltijos banga.

Kai eilėraštį išspausdino, jau Lietuvos vardo neturėjo. Jis buvo perkrikštytas „Tėvynės„ vardu. Tai buvo anksčiau, dar tada, kai tėvynė nuo Baltijos iki Sachalino, iki Kurilų salų, bet kiti žodžiai -ačiū Dievui-  eilėraštyje išsilaikė
Ukmergės rajone, netoli Želvos yra Karališkių sodžius. Tai ten šitokias  žodžiais ji išmoko kalbėt, ten, kur tėvai turėjo 20 hektarų žemės, augino ją, vyriausiąją dukrą ir dar ketvertą - vieną  brolį ir tris  seseris. Ir va, praneša žmonės:
- Ignai Kinderi, penkių mažų vaikų tėve. Ir tu, Ona  Kinderiene, jų motin, saugokitės.  Yra tokie sąrašai, kur parašyta, kad plačioji tėvynė  jūsų visų laukia Sibire.
... Vėl saulė slysta už  miško. Ką ji ten randa? Kodėl ji palieka dangų? Kodėl ji jame negali būti taip, kad ją galėtume matyti? Su išslystančia  šviesa, Kinderiai iš savo sodybos slysta į mišką. Jo čia daug ir jis netoli namų. Taip per ilgą laiką kiekvieną vakarą . Sugula nakčiai į krūvą - tėvas iš vienos vaikų pusės, motina iš  kitos. Tamsos šešėliai užgriūva žemę, mišką, krūmus, namus. Ir tuomet reikia  žiūrėti į dangų, kad surastum šviesos spindulėlį. Ji iš ten, iš tolimų žvaigždynų lyg pranašystė, kad neišnykusi, kad vėl  bus ryžtas ir išsisklaidys  užgriuvusi tamsa.  Ir tame Vandos Budrienės  eilėraštyje, kaip jos širdyje

Ant vieno mano delno- saulė teka,
Ant kito – leidžiasi...

Kai Tėvyne tokia didelė, kai ji nuo Baltijos iki Sachalino, iki Kurilų salų, tai tie 20 hektarų savos žemės negali duonos išaugti. Prisimena, kaip tėvelis atsisveikino.  Ėjo į svečius, bet lyg nujausdamas, kad.. Juk  niekados taip  nebūdavo, kad atsisveikintų net arklius. Buvo birželio mėnuo. Paglostė, tiesiog pabučiavo kiekvieną  arklį. Visus atsisveikino, išėjo. Ir negrįžo.
VANDA BUDRIENĖ: Žarnų apsivertimu, ar kuo susirgo. Išvežė į Vilnių ir Vilniuje jis mirė.  Mes jo nematėm. Nežinau, kur jis dingo. Gal kam nors reikėjo panaudoti. Gal kam tas lavonas buvo reikalingas, ar kombinuojant, ar kažką pakeičiant. Daug ką galvoji, bet  nieko tikro negali pasakyti.

Mano skraistė išausta iš žalio laukų aksomo
Galva papuošta lininiu kasų vainiku.

Aukštos nakties žvaigždės. Tolimos, tolimos...  Kažkas sako, kad  jos skrieja į TEN. tai yra  vis tolsta ir tolsta. Bet tada, kai ji buvo mažytė, tos žvaigždės nejudėjo. Buvo prikabintos prie dangaus, panašiai, kaip tos, kurias ji piešė ant popieriaus. Šnekiesi, kalbiesi, klausaisi jų šnabždesio ir galvoji- apie ką  gi, apie ką jos nepavargdamos per visą naktį pasakoja. Apie save, kaip išsaugoti, neužgesti tamsoje?  
O ryte, turgaus aikštėje, kuri netoli  mokyklos, ji pamatė kaip atrodo partizanų lavonai...

Pro langus mokyklos iš turgaus aikštės,
Pakilę įėjo tie vyrai jauni
Ir vaikščiojo tylūs vaikam po akis -
Istorijos pamoką mokė...