Išsivaipė seniai
                     retadančiai moliūgai
Tapo varnų grobiu
                     kur liūdnais patvoriais.
Ne tik pievų takai,
                     bet ir mintys pažliugo.
Ir dairaisi, iš kur
                     tavo gruodis pareis.

O šis taškos lietuj,
                     nusispardęs kaliošus
Ir tik strėnas pajuosęs
                     storaskūriais rūkais.
Tu – ne jis –
                     lopinai prasilošęs
Savarezgiuose savo
                     erškėčiuos raukais.