Padrikos mintys
Išsivaipė seniai
retadančiai moliūgai
Tapo varnų grobiu
kur liūdnais patvoriais.
Ne tik pievų takai,
bet ir mintys pažliugo.
Ir dairaisi, iš kur
tavo gruodis pareis.
O šis taškos lietuj,
nusispardęs kaliošus
Ir tik strėnas pajuosęs
storaskūriais rūkais.
Tu – ne jis –
lopinai prasilošęs
Savarezgiuose savo
erškėčiuos raukais.