Santrauka:
Lietus kai srūvi
Šios dienos vėjo rauplėmis juoduoja,
o naktys teka žvilgumu žvaigždėtu.
Negaila nieko tik truputį skauda-
širdis į krešulių upes įstrigo.
Ir dyla pilnatys ant lauko riekių,
korėti plaučiai iš miglos ištrūkę
atsikvepia, o akys stebinčiai nušvinta-
pasvyrame po baltu trešnių luotu.
Kai tiek vilionių tiek draugų išplyšta,
tiek rankų nebetenka pirštų.
Lietus, kai srūvi tau į luoto širdį-
išplauktumei pro stiklo ledą tirpų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2007-12-15 23:22:43
graudini...
Anonimas
Sukurta: 2007-12-14 16:19:38
ir forma. ir turinys gerai.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2007-12-11 08:06:32
Paskutinės eilutės nepaleidžia - grįžtu atgal, į pradžią. Ačiū.
Vartotojas (-a): borušė
Sukurta: 2007-12-10 16:15:26
po baltu trešnių luotu
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2007-12-10 15:28:09
... laukimas turi luoto širdį - lietus parplukdo gerą mintį... :)
Anonimas
Sukurta: 2007-12-10 11:18:48
Užsibuvęs ruduo...
Vaizdingas eilėraštis, netradiciniai palyginimai...Šaunus, labai jis man patiko savo ilgesiu "išplaukti pro stiklo ledą tirpų".
Anonimas
Sukurta: 2007-12-10 08:14:11
Širdį, iš krešulio upės ištrauksim.
Rankos, kaip nors ir be pirštų...
Nakty, kai žvilgsniu susišauksim,
Po trešnėm netrešmiškai... sirpsim.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-12-10 07:50:58
Ilgesingi ir liūdni tavieji lietūs...