Šios dienos vėjo rauplėmis juoduoja,
o naktys teka žvilgumu žvaigždėtu.
Negaila nieko tik truputį skauda-
širdis į krešulių upes įstrigo.

Ir dyla pilnatys ant lauko riekių,
korėti plaučiai iš miglos ištrūkę
atsikvepia, o akys stebinčiai nušvinta-
pasvyrame po baltu trešnių luotu.

Kai tiek vilionių tiek draugų išplyšta,
tiek rankų nebetenka pirštų.
Lietus, kai srūvi tau į luoto širdį-
išplauktumei pro stiklo ledą tirpų.