.                             Tavo Burtų skrynelėje – vėjai,
                                     NEs pasaulius savy talpini.
                       Kartais vieSulu dieną praskrieji,
Kartais – skoniu minutės sPringsi.
         Kasdienybės taurė tAvoji:
               Svetimą ašarą bRaukt.
                     Niekuomet Nešykštėjai duoti,
                   Tik grąžos neIšmokai gaut.
                   Ir nereikia. TUrtas didysis,
     Net jam nesant šalia, vIsad – Tavo.

                         Vieną kArtą spėk ir neklysi:
         Kas tas Lobis, tariaNtis „mama“.
                             BranGini tai, ką davė likimas:
                         Lygiai sEikėjo – gero
                               Ir bLogo:
   Koks gyvenimo tavo arUodas –
           Tokia kasdieninė Ir duona...