tėvas tąsyk norėjo girdėti,
kad vakaro saulė varinė,
kad leidžias
į žemę
už Ervino slėnių –
mudviem rankos – tik ryžių šluotelės,
kai žvelgiam
į tėvą.
norėjo girdėti tą kartą varinį,
ten lijo –
gal sorų kruopelėm,
kad lijo per naktį.
mudu – kadrai begarsio
volelio.
tėvas kartą pasakė į ausį,
kuždėjo per sapną
pro ūką
– jūs medžiai, jūs medžiai.
mudu augom vienodai –
tu atžalas vaisiams,
aš vilkaūglius stiebiau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): borušė
Sukurta: 2007-12-10 16:16:23
keistas toks.
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-12-09 00:48:46
Įdomus, neįprastas mintijimas, užgimęs autoriaus sieloje ir širdyje išnešiotas, o svarbiausia, kad giliaprasmis ir skatinantis skaitytoją mąstyti, lėtai bristi akimis strofomis, o ne galopu jomis perbėgti, neįsigilinus į kūrinio esmę, į kiekvieną jo potekstę.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-12-09 00:08:46
...Sužavėjo minties gilumu ir vaizdo skaidrumu...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-12-08 23:25:35
Pabaiga galinga - daug pasakanti.
O dėl kūrinio, laukimėli, aš atvirai - šis man per sudėtingas savo metaforom, ir per tolimas, ir na neradau jame kažko, kas prieš tai buvusiame kūriny buvo po šūksniu "vau"...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-12-08 19:24:50
be zodziu...:)))
Anonimas
Sukurta: 2007-12-08 19:20:18
Turi kažką tokio.