- KakariekŪŪŪŪŪ! - žadino rytą ir miestelį gaidys Petka.
- Tu- ką? Užmiršai kur esi?
Bet jam tuoj atsiliepė ožiuko ar ožkelės mekenimas: mėėėė!..
Atsiminiau Aldonos Raižytės sakytus žodžius: „matot, gyvuliai jaučia, kad vaiko galima ir neklausyti. Man tos ožkos eina gerai, o kai vaikai veda ... Niekaip jie nesusitvarko. Tada jie, vargšeliai, paima ir neša. Paneša ir vėl padeda. Tos ožkos jaunos, mažos, tai jiems nesunku jas panešti.“
Priėjau prie karietos lango su ant jo palangės padėtais linksmai sužydusiai kardelis. Degė Bočių Ugnis, bet atrodė, kad ji nusiminusi ar pavargusi.
- Dangui, matyt, irgi reikia siųsti į žemę savo pasiuntinius, kad čia būtų bent kiek kitaip. Galbūt ir Radijo karieta galėtų turėti savo šventąjį. O tai, žiūrėk, ir Bočių Ugnį užgesinsime. Tuomet ką daryti? Nei verkti, nei bėgti? Gėda akis išbadytų,- nepatenkintas buvo Tomas Vaisieta.
Tylėjau, nujausdamas kur suka savo kalbą , nes ir man pačiam paširdžius daigė ne kokie prisiminimai barant karietą, kad su ja negalima išvažiuoti iš VAKAR į ŠIANDIEN ar RYT. Bočių Ugniai negalėjo patikti tokie mano žodžiai – tik ji, matyt, viena ir težino, kaip giliai reikia nusileisti į Vakar, kad galima būtų atsekti lietuvio pradžią. VAKAR yra jau ŠVENTAS dalykas, ir tik būnant ČIA šventais tegali pasidaryti, kas dabar vaikšto po ŠIANDIE ar yra nusiteikę būti RYTOJ.  
- Tu, Pranuci, nieko nenori pasakyti, ar tik vaizduoji, kad nenori,- buvo jautrus Tomas.
- Žadėjo ateiti kunigas Viktoras ir, sakė, kartu su Margaritos ir Frančesko Boskų  atžala Džiovaniu.
- Jie jau ateina, - pasakė Astė.
Svečius karietoje pasitikome Pivašiūnų Švč. Marijos- nuliūdusiųjų paguodos paveikslo erdvėje. Ši erdvė motiniškai šilta, jautri ir čia mažiausiai galima buvo manyti, kad kalbėsi neteisybę. Ji čia galėjusi  būti tik tuo atveju, kuomet dar neatpažinta, kuomet dar viešai neįvardina neteisybės vardu.
Pasisveikinome. Kunigas Viktoras buvo jauniausias. Gražiai, jaunai atrodė ir Jonas Boskas. Juodi, nepraplikusios galvos plaukai nuo viršugalvio leidosi į paausius, o priekyje jie užkritę ant kaktos viršutinio brėžio. Jis taip pat apsivilkęs kunigo rūbais, tik pakaklėje po smakru balta apykaklė švietėsi kiek plačiau. Atrodo, kad galėjau neklysdamas manyti, kad savo išvaizdą šventieji vyrai pasirenka iš jų jaunystės metų žemėje, kai dar ne tik jiems moterys gražios, bet ir jie moterims gražūs ir verti nuodėmės būdavo
- Oho, kokia puiki erdvė! Oho, kaip ji tiktų oratorijai įrengti!- neslėpė žavesio, dairydamasis po erdvę Šv. Jonas Boskas.  
- Jeigu karietoje norite sukaupti mano nuopelnų Viduklei, tai patikėkite, jų kaip ir nesimato. Tik tiek, kad sukūrėme organizaciją, pavadintą Šv. Jono Bosko vardu. Prašau, jis jūsų paslaugoms – klauskite, ar jis pas Viešpatį ten tikrai turi gerą vietą. Nežinau, ar jis, ar Dievas padeda, bet tikrai iš aukštybės yra ta pagalba, kurią Viduklėje labai jaučiu. Ir jeigu kokį darbą dėl vaikų darau, visai neturėdamas cento kišenėje, tai vis tiek tie pinigai atsiranda. Tikrai, tikrai. Dievas visa tai daro, o aš tas varžtelis, esantis mechanizme. Jeigu to nedaryčiau, nu, vargas man. Džiaugiuosi, kad tą galiu daryti.
Šventajam žodžių irgi netrūko
- Kunigas Viktoras perdavė jūsų pageidavimą turėti Radijo karietoje savo šventąjį, - girdėjome jį - Manau, kad geriausia elgtis taip, kaip širdis geidžia, bet kartais reikia ir proto pasiklausti. Kad ir taip: ar tikrai REIKIA savo šventojo?- klausė Jonas Boskas, įsiklausydamas į erdvėje sklindantį savo balsą,: - Ot, ir kunigas Viktoras dėkoja man už paramą, girdi, Šv. Boskai, žemai lenkiamės tau. Bet jeigu dangus aukštas, tai ir nenusilenkus būni žemas,- pasakė Šventasis ir jo balsas dar jautriau suskambėjo Radijo karietos  erdvėje. - Kitas vertus, tikiuosi, jūs pripažįstate, kad suradote čia Žmogaus Širdį. Tai sakykite, ar tam čia pasilikote, kad ją pasiėmę išsivežtumėte kažkur pas save?
- Protingai kalba, - stuktelėjo pašonėn Tomas Vaisieta ir, matyt, pats sau netikėtai:- Lietuvoje  daug kalbama, kad Jūs, garbingasis, labai gražiai mokate švilpauti. Esu aktorius ir, patikėkite, išgirsti jus man  būtų labai didžiulė dovana. Sakoma, kad gražiausia jūsų oratorijų puošmena būtent ir buvo pašvilpavimai. Jie labiausiai telkė ir žavėjo publiką. Labiausia, žinoma, vaikus..
- Va, čia puikus klausimas. Labai puikus klausimas,- kone vaikiškai džiaugėsi Giovanni Melchior Bosco,-  Regis, visi rašote eilėraščius?
- Ne. Aš dar nerašau. Tik kartais paskaitau,- atsiliepė Astė
- O pašvilpauti kada nors bandei?
- Pašvilpauti? Eilėraštį?
- Kad ir ne eilėraštį, - pasakė Jonas Boskas ir, atsigręžęs į mane.- Žinau, jūs, vežėjau, rašote. Malonėkite paduoti kokį nors tekstą.
-Tekstų gal nemažai, bet turbūt ne vieno negalima įvardinti eilėraščiu.
Po nedidelių atsikalbinėjimų pasiėmiau pirmą pasitaikiusį tekstą.  Jonas Boskas pirmiausiai perskaitė ir pašvilpė jo pavadinimą. Ir Dievas žino, kaip taip atsitiko, bet eilėraštis „Kai su lazda kartu“ paviro melodija, kurios gal jau neteks išgirsti. Ausys ir siela prisipildė muzikos, kad,  manau, jog  ji negalėjo  sutilpti nei Karietoje, nei Vakar. Pašvilpavimo melodija išsiplėtė į ertmę, kuri aprėpė kitas erdves, pripildydama jas savimi ir buvau tikras, tiesiog žinojau, kad ją girdi ir klauso Harker ir Cieksas, Tyluma ir Besparnis angelas, Kaimynas ir Vomas, Karilė ir Barabas, Ramunė, Antanas Vėjyje, Semema  ir visa Žalia Žolė...

      Kai su lazda kartu

Jeigu pajusite, jog manyje gyvena
Eilėraščio dvasia šviesi -
Vadinasi, nesenas dar, nesenas...
Net ir lazda pasikalba su manimi,
Ir padeda
            baksnojimu
                                į žemę
Judėti širdžiai įprastu ritmu.

Lazda ir aš...
O Dieve! Kaip gražu,
Kuomet žinai, ką reiškia šį draugystė.
- Mieloji, - jai kalbu,-
Jeigu ne tu
Žalia žolė
          po mano kojomis
                              nuvystų,
Jeigu ne aš,- argi žinotum tu
Kiek pūdų meilės širdyje nešu?

Ir iš tiesų – laimingi metų neskaičiuoja,
Net nežinau,
Ar ji  mane,
Ar aš šią lazdą į poeziją nešu.
Tačiau Žalia Žolė po kojomis žaliuoja
Žaliuoja dar Žalia Žolė...

- Taip, - kažkas pasakė,- šitaip dar Viduklėje nebuvo.
- Kodėl tyli bažnyčia? –pažvelgė jos pusėn Viktoras ir bažnyčia, išgirdusi savo kunigo balsą, pradėjo skambinti varpais.
- Ačiū. Nepaisant, kad šventasis, kad dangaus gyventojas, bet žemai lenkiuosi visiems. Ar atsimenate, kunige, -kreipėsi Boskas į Viktorą, - ką sakėte apie savo tarnybą vaikams. Paklausykite. Ir Šv. Jonas  Boskas pradėjo švilpauti įsimintą citatą iš kunigo Viktoro kalbos:
„Vaikams remti iš parapijos lėšų neimu. Gal ir lieka koks centas kitas. Paremia tie, kurių prašau. Kai kas man sako, kad čia didelis darbas. Tikrai, nieko daugiau nepadarau, negu kad reikėtų man daryti. Jeigu to nedaryčiau, mane reikėtų paklaust- kodėl to nedarau? Ir didžiausią pagarbą reikia teikti tiems, kurie gyvena su tais vaikučiais sodybose. Nesvarbu, kad ten ateinu... Dabar norėčiau tiktai, kad mano vaikai geriau prasigyventų“.