Pasikinkęs savo laimę,
Sparnais pasipuošęs,
Tai kas, kad visiškai nuogas,
Tai kas, kad akmenim sustingęs.
Į ilgą kelią palaimos link
Per pievų jūras,
Per grindinius senus,
Per nusėdusias dulkes,
Į begalinės atminties plyšius,
Ten, kur gyveno,
Gal dar gyvena,
Gal gyvens
Dangaus plyšys
Ir keturios laimės
Marmurinių pasagų bildesy,
Visus akmenis nuo širdies numetęs,
Nuogas kaip tiesa žmogus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-12-10 16:30:51
Gražiai suskambo. Gal kiek per tyliai:)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-12-09 01:11:54
...puikiai skamba...o paskutinė eilutė tarsi vainikas...pasiimu...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-12-08 19:46:28
Prasmingas, strigtelejo:)))
Anonimas
Sukurta: 2007-12-08 14:28:31
Gerai.
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2007-12-08 11:10:10
Vaizdinga improvizacija, puiku. :)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-12-08 10:32:43
Stipriai tomis keturiomis marmurinėmis pasagėlėmis eilėse patrepsenta... :)
Savikritiškai lyginu su savuoju: ir spaudžiu dešinę, nes jūsiškis keliasdešimt kartų geresnis kūrinys.
Anonimas
Sukurta: 2007-12-08 01:06:28
Pasakysiu pompastiškai: tai lyg Vilties ir Tikėjimo triumfas.
"Tai kas, kad visiškai nuogas...žmogus."
Puikus eilėraštis. Girdžiu jame ir kitų improvizacijų aidus. Man tai irgi patinka.