- Mama! Mama! Kokia ji tau, Pranuci, mama? Jai dar pačiai reikia mamos, - prisitaikęs arčiau ausies sukuždėjo Tomas
Ir iš tiesų, nelabai supratau, kodėl JĄ pavadinau mama. Gali būti, kad regėdamas ją šeimos peizaže, ji išsiskyrė savo kalba - kiti tylėjo, klausė ar atsakinėjo, o  ji pasakojo. O kad nedidelė, tai ar verta apie tai kalbėti, net jeigu ir ji, Aldona Raižytė, tą pripažįsta.  
- Tikrai. Visi miniatiūriniai. O „visi“- ne tiek daug. Viso labo devyni vaikučiai. Aš dešimta, - ir vardijo: - Aleksas, Jonas, Virginija, Vytautas, Mindaugas, Benediktas, Linelis, Birutė ir mažiausioji Teresėlė. Didžiausiam jau trylika , - žiūrėdama jo pusėn, sakė maža motina ir vėl:- du mokinukai aštuntokai, viena antrokė. O kiti dar pabirukai...
- Ne taip važiavome. Reikėjo pradžioje į Kauną važiuoti,- pasakė Astė ir bėgo į vaikų būrį: - Oi Teresėle, koka tu didelė, - girdėjau jos balsą.- Ir greita. Nagi, bėk! Ar aš tave pavysiu?

A. RAIŽYTĖ: Pasiėmiau Teresėlę tai net gydytojai sakė- gal nesivežk, nes tikrai iš jos nieko nebus. Vienas pilvukas. Rankytės kaip šiaudukai. Kai maudžiau, tai pati išsigandau- man atrodė, daugiau panašus į vorą, negu į vaiką. O dabar- prašau... Tas vaikas laksto. Nemokėjo eit tas vaikas iš viso. Nuo gimimo palikta mergytė ir iš lovelės neišlipus. Pastovėjo tik lovytėj. Išleidom vaikščioti, nemokėjo eiti visai. Tai, žinot, ji visą žiemą sirgo. Visą žiemą sirgo. Bet dabar tai moteriškė. Panaši į žmogų.
- O Tu? Koks tavo vardas, vyre, - nestygo Aste, maišydamasi tarp vaikų. Matau, kad esi išdykęs, bet protingai išdykęs. Ir kibiras nebūna apverstas su vandeniu, ir puodukai su lėkštėmis nesudaužyti.

A. RAIŽYTĖ: Šitą tai tikrai pasiėmiau išdykėlį. Tai jis iš viso - plaučiukai gurguliavo. Buvo mėlynas. Žmonės, kurie jį pamatė po mėnesio, nustebo. Sakė - ką? Čia tas pats mėlynas vaikas? Ir dabar jis toks judrus, smarkus vyras. Taigi jis buvo visiškai prieš mirtį.
- Tavo vardas –Jonas? Taip? Jonai visuomet būna tokie... tikri vyrai.- klausė Astė trečiojo.

A. RAIŽYTĖ: Joną, tą didžiausią vaiką, paėmiau aštuonių metukų. Jis vaikščiot nelabai mokėjo. Kažkaip ėjo, kojas mesdamas į šoną. O dabar toks sportiškas.
- Mano  Vardas Vytas, - sugavęs įdėmų Astės žvilgsnį prisipažino gražaus išaugimo berniukas.

A. RAIŽYTĖ: Vytas mano taip pat rachitininkas, o dabar prašau-  sportiškas vyriškis. Juk jie visi tenai užguiti buvo. Ir jie ten ne tiktai kad moralinę naštą nešė, bet ir fizinę. Ir faktiškai, jeigu  mūsų Lietuva turi daug invalidų, tai galima sakyt, mes patys juos padarom. Tikrai, tikrai. Visu šimtu procentų esu garantuota, kad iš mano vaikų būtų bent pusė invalidai.
- O aš  būsiu karalius, Lietuvą valdysiu. Ir turėsiu karalienę Mortą

A. RAIŽYTĖ: Mindaugui dar nebuvo  nė trijų metukų, kai aš jį pasiėmiau iš kūdikių namų. Koridoriuje sėdėjo ant puodo, kai aš jį pamačiau. Tai šoko nuo to puodo, apsivijo ant kaklo ir sako: išnešk mane iš čia. Jau jam šešti metai. Aš abejoju, ar jis taip suvoktų- išnešk iš čia ir niekada  niekada daugiau neatnešk. Reikėjo perrengt. Tai to vaiko rankutes neatplėšėm su auklėtoja. Tai kaip jo neimt? Kaip  jo neimt? Ten  verk ir imk. Ar atsimeni, Mindaugai?
-Atsimenu,  atsimenu,- atsakė būsimasis Lietuvos karalius.
Man irgi reikėjo atsiminti. Rankiojau, dėliojau žodį prie žodžio, eilutę prie eilutės, bet jos neklausė. Ir...buvo nebuvo:
- Boskai!  Boskai!  šventasis Jonai  Boskai, bent tu suprask, kam man reikalinga tokia karieta, jeigu su ja negalima išvežti iš VAKAR į ŠIANDIEN ar RYT.  Ar girdi, ką tau sakau. Giovanni Melchior Bosco? Aš  ne dėl savęs, Žmogau šventas.  Man tegu lieka kaip yra, bet juk negalima leisti, kad ir jauni žmonės čia pasiliktų.
- Aš visai nemanau, kad mes čia pasiliksime,- pasakė Aldona Raižytė.- O! taip nebus... Taip negali būti. Ir Jonas Bosko ne todėl šventas, kad po dangų vaikštinėja ir Dievą garbina. Mes todėl ir esame čia, kad po savo pėdomis paliktume Vakar... Mus Vakar dar ne greitai pavys. Ir iš Kauno atėjome čia, kad... Ėgi, giedorėliai, - pašaukė mažoji mama savo šeimynėlę,- padainuokime ponams iš Vakar, -paprašė ir paskardeno balsą:

                           Čia Viduklė, čia mūsų namai,
                           Čia užaugsim mylėti išmokę
                           Čia jau mokam dainuoti gražiai
                           Apie tėviškę mūsų Viduklę

- Na, o toliau... Klausyk, karietos vežėjau, - suspėjo pasakyti mama: - Visi klausykite!- Bet klausytis ir girdėti taip, kaip reikia girdėti, nebuvo paprasta:
                          
                          O Vidukle, Vidukle
                          Spindulėli aušros
                          Auga sūnūs ir dukros
                          Vidury Lietuvos

Sakau, nepaprasta buvo klausytis todėl, kad reikėjo išgirsti dainuojant dar iš dviejų pusių. Ir ačiū jai, Aldonai Raižytei, padėjusiai mums girdėti savo komentarais:
A. RAIŽYTĖ: Yra Kučinskų šeima. Ji turi vienuolika vaikų- savo tris ir aštuonis priimtus. Labai nuoširdžiai bendraujam. Jie vietiniai, ūkiškai gerai stovi. Labai darbštūs abudu, tai, žinoma, jie ir materialiai  žymiai geriau stovi už mus, kadangi mes atvažiavome plikais delnais. Dabar kopūstų man davė žiemai susidėt. Paremia kuo gali. Tikrai nuostabūs, labai geri, labai nuoširdūs žmonės. Tokios naštos neužsidėtų, nes vaiką augint ne taip sau. Reikia prie jo ir kantrybės, ir meilės. Jie nebūtų mėtomi jeigu juos lengva būtų auginti.

                            Tegu teka saulutė  kasryt
                            Per mažytę širdelę kaip dangų
                            Tegu būna ir šiandien ir ryt
                            Pilnos burnos dainelių gražiausiu  

A. RAIŽYTĖ:  Jau po  mūsų atsikėlė Ūbiai. Jie pasiėmė aštuonis vaikus. Du turėjo, o dabar dar šešis parsivežė. Jiems sunkiausia, kadangi jie vėliausiai kūrėsi. Geri, įdomūs žmonės.
                            
                             Žodį tariam it vagą – aure!-
                             Riekia duonai auginti artojas
                             Kad ir žodyj žydėt kaip lauke
                             Subangavę gražiai vasarojai..

Dangus viršum Viduklės švietėsi, skaidrėjo lyg viršum jo būtų šypsojęsis Šv. Jonas Boskas. Aš irgi žinojau, kad dainuoti priedainyje apie Viduklę kaip Lietuvos vidurį: „O Vidukle, Vidukle // spindulėli  aušros //Auga sūnūs ir dukros //vidury Lietuvos“ –nelabai gerai, nes teisingiau kalbėti apie Viduklę kaip tą darė rašytojas  Silvestras Valiūnas: Viduklę aiškino reiškus VIDUKELĘ - Žemaičių Žemės vidurį.

Kad Viduklė nuog vidaus Žemaičių praminta,
Kad ir kalba tos vienos šalies negadinta.

Aldona Raižytė gi su savo šeimyna kėlėsi į Viduklę iš Kauno, iš vidurio Lietuvos ir, matyt, kaip \\\"kur žemaitis kepšę met – ŽEMAITIJA,\\\" taip jai vidurys Lietuvos.
-Nekinkyk Radijo karietos,  dar- ne,- šaukė Tomas, o Astei irgi buvo smagu pabūti Žemaitijos viduryje
Ir tai buvo seniai seniai, kai su Radaa gyvenome...