Nemanyk, kad  palūžau. O, ne.
Tas  mažas  savęs  išdavimas,
Kelios  ašaros  akyse
Ir  veidu  tekantis  grimas
Tai  tik  skausmo  šešėlis  trapus
Ir  praėjusio  griausmo  aidas.
Ašaras  vėjas  išpūs
Ir  išglostys  kasas  palaidas.
Išsivedęs  ilgai  negražins
Vis  ieškodamas  kelio  į  nežinią,
O  paskui  viltimis  padabins
Kankintą  ir  niekintą  sąžinę.
Šokinėdamas  griovio  krantais
Pabandys  sugražinti  į  pradžią
Ir  uždengs  suadytais  tinklais
Sielvarto  gelmę  skradžią.
Galiausiai  namo  parves
Nupūtęs  dulkes  nuo  tako.
Nemanyk, nepalaužei  manęs.
Dar  šįkart  manęs  užteko