Nemanyk, kad palūžau
Nemanyk, kad palūžau. O, ne.
Tas mažas savęs išdavimas,
Kelios ašaros akyse
Ir veidu tekantis grimas
Tai tik skausmo šešėlis trapus
Ir praėjusio griausmo aidas.
Ašaras vėjas išpūs
Ir išglostys kasas palaidas.
Išsivedęs ilgai negražins
Vis ieškodamas kelio į nežinią,
O paskui viltimis padabins
Kankintą ir niekintą sąžinę.
Šokinėdamas griovio krantais
Pabandys sugražinti į pradžią
Ir uždengs suadytais tinklais
Sielvarto gelmę skradžią.
Galiausiai namo parves
Nupūtęs dulkes nuo tako.
Nemanyk, nepalaužei manęs.
Dar šįkart manęs užteko