- Sakai, atėjo Anuška? Taip, Aste, aš ją, kai gyvenau Šiandien, žinojau. Net ant jos sijono klosčių esu parašęs kelis eilėraščius. Tik nesuprantu, kaip galėjo ateiti iš Šiandien čia. Tai ne taip paprasta. Labai nepaprasta. Tik Vilhelmas įstengia būti ir TEN ir ČIA.
- Geri poetai, pasirodo, sugeba neblogiau kaip Vilhelmas. Bėda tik, kad niekas nenori iš Šiandien ateiti į Vakar. Prašiau, kad dažniau ateitų Harker, bet irgi... Ką bepadarysi, yra kaip yra, - nelinksmai komentavo Astė.
- Atsimenu, kai vienąkart abi verkėte. Tu džiaugdamasi, kad moki verkti, o jinai, kad liovėsi verkti medinėmis ašaromis.  Jos irgi visuomet mielai laukčiau. Vien todėl, kad išmokčiau vėl dzūkiškai pakalbėc. Tiesą sakant, yra tokia viltis.
Astė sukluso, bet ilgiau užtrukti nebuvo laiko – ėjau sutikti Anuškos ir rankos siekė ją greičiau apkabinti. Dar tikėjausi, kad pamatysiu ją apsivilkusią sijonu su tais kelias ant jo klosčių parašytais eilėraščiais. Ir va  ji, Jonavos Anuška! Tuoj pamačiau, kad jai neliūdna. Anuška  motiniškai barė Petką, kad nesugebėjo apsiginti nuo lapino ir, vadinasi, nebuvo  vertas jos skirtų jam eilių. Petka, suglaudęs sparnus, patrypčiodamas suko aplink poetę ratą ir regėjosi, kad jam toks barimas  geriau patinka negu jo paties giedojimas.  
- Labas, Ana, kaip tu čia? Atėjai gaidžio atsiimti? Gaila bus, jeigu neteksime ir jo.
- Ne mažas. Tegu pats sprendžia, kaip jam būti. Betgi tu? – atsitolindama žiūrėjo į mane Jonavos Anuška.- Betgi tu, Pelėdžiuk, paskutinius dantukus praradai.
- Ar manai, kad tai trukdo bučiuotis?
- Na, na... Baik! - ir išskėtusi rankas kaip Besparnis angelas, nukrito ant mano kaklo. – Bučiuok, kol  niekas nemato. Bučiuok, bedanti.
- KakariekŪŪŪŪŪ! - išsižiojo giedoti Petka, - bet paisyti tokio liudininko nesinorėjo. Abu ėjome į karietą ir sodinau ją, kur dar niekas nesėdėjo.
- Tai į Viduklę liulate?  
- Iš kur žinai?
- Tu dažnai kalbėdavai apie Viduklę. Būdavo, net padainuodavai. Toks ten tavo dainavimas, bet vis tiek. Kai žmogus dainuoja, jis dar neužmiršo, kad moka mylėti. Beje, girdėjai, ką Jotas veika?- dalinosi naujienomis Anuška.- Jis Harker karietoje steigia meilės mokyklą. Labai įdomus dalykas. Ėjo  atsiklausti Harker ir Ciekso, ar jie  neprieštarautų. Anieji net nustebo- sako, taigi karieta priklauso Pelėdai. Ir tikrai žinau, kad net kelis kartus bandė atvažiuoti į Vakar, bet... Nežinau kodėl, bet žinau kad Harker karieta į Vakar nevažiuoja.
- Ir nevažiuos... Tikrai nevažiuos, Anuška. Nebent šio šimtmečio pabaigoje. Negi tu nežinai, ar nenuvoki, kodėl taip? Aš juk irgi čia atėjau basas. Yra  RYT, ne tik VAKAR ir Harker karieta užprogramuota  būtent kelionėms į RYT.  Tai gryna priešingybė Radijo karietai, - trumpai drūtai pasakiau dalyko esmę.
- Vadinasi, tavęs atsisako pati Harker karietos prigimtis?
- Geriau, Anuška, nepasakysi. Taip, ji manęs atsisako. Ir nemanyk, kad čia turėčiau Astę, jeigu ji nebūtų nupiešta. Dabar jau ir pavardę turi – Astė Nupieštoji. Na, bet kaip Tu, Anuška, čia  atsiradai, kaip ir kokie  gerieji angelai tave atnešė? Neįtikėtina, bet akivaizdu, -nuoširdžiai stebėjausi.
Jonavos Anuška patylėjo, kažkaip keistai dėbtelėjo į mane akimis ir vėl paklausė, ko ką tik klausė:
- Tai, sakai, į Viduklę liulate?
- Taip, kaip seniai senai, kaip anuomet, kai su Radaa...
-Nepyk, vežėjau.- nutraukė mane Anuška. - Reikalas rimtesnis, negu manai, o juo labiau, jeigu nieko nemanai. Su tokiom dainom, gink Dieve, po Žemaitiją nevažinėk. Ir nemanyk, kad Žemaitijos reikia ieškoti kažkur toli. Pranuci, Viduklė mūsų, o ne Lietuvos.
- Ką reiškia- MŪSŲ?
- Mūsų yra mūsų. Į MŪSŲ Lietuva neįeina.
- Pirmą kartą girdžiu.
- Gali būti, bet tai ne joks pasiteisinimas. Ir nemanyk, kad kimbu be teisės Jonavą priskirti Žemaitijai
Jonavą įkūrė žemaitis Kasakauskas. Jis nuo Kelmės. Savo vyriausio sūnaus Jono garbei taip pavadino -JONAVA. Taigi aš - žemaičių žemaitė sėdžiu savo žemeloj, nes kur žemaitis kepšę met - ŽEMAITIJA.
O tu? Kaip tu ten?
                             Ak, Vidukle, Vidukle,
                             Spindulėli aušros,
                             Auga sūnūs ir dukros
                             Vidury  Lietuvos...
- Negerai, vežėjau. Labai negerai. Jeigu Viduklėje  ieškosi Lietuvos vidurio, tai Žemaitijos  nebeliesk..
Taigi tas Kasakauskas, riupūčke, sulenkėjo vėliau - Kosakowskiu virto, da ir daba jo ainiai veisias Jonavoje. Žinok, baldų fabrikėlį tur. Rėmėjai yra dideli KULTŪROS, taigi ir sulenkėjimas - čiaudalas, Geri vyrai svarbu.
- Anuška, argi aš prieš  gerus vyrus? Nugi niekaip- ne! Gal ir per anksti aną kartą uždainavome apie Viduklę. Bet nieko naujo. Taip dainavome jau seniai, senai...
- Šaaa, vežėjau. Kas buvo- užmiršk! Daugiau taip nebus. Išsities Žemaitija nuo Baltijos jūros iki Jonavos ir tolau- iki Pakso, Vagnoriaus, iki....
- Bet suprask,- karščiavausi ir aš, - suprask, Anuška, ir pasakyk kitiems, kad mes Vakar žmonės, mes operuojame laiku, kuomet dar Jonavoje matosi grafo Konstantino Tiškevičiaus paliktos vežimo vėžės iš  jo kelionės 1857 metais. Tuomet jis rašė, kad „nuolatinių gyventojų Jonavoje yra  1560, iš kurių graikų tikybos 10, sentikių 35, katalikų 300 ir žydų 1215“. O apie žemaičius, ar jis ką ten rašė, net nežinau.
- Palauk! Kaip čia taip?-  sukluso Jonavos Anuška: - O Jeronimą Ralį žinai? Gyvenu Jeronimo Ralio vardu pavadintoje gatvėje. Žinai, kaip didžiuojuosi. Labai, pasakoja, geras žmogus buvęs. Gydė žmones už savus. Neatstumdavo.
- Truputį žinau.
- Ir žinai, kad jis irgi žemaitis?
- Žinau tik, kad buvo gydytojas ir Jonavoje gyveno apie 16 metų. Na, o kad vertė „Odisėją“ taip pat,  Anuška, žinau.
- Yra palaidotas pačiam centre, kapelis prižiūrimas ir gerbiamas Homero vertėjo. Ėgė, tprūūū, - ūmai dar labiau sukruto Anuška, -Stabdykite karietą, ponai,- pašaukė ir: - Žinokite gi, Irena  Jacevičienė parašė knygelę apie Jeronimą . Iročka man jau ją padovanojo. Net savivaldybė ją finansavo, kad pagerbė žemaičių krašto didžiavyrį – daktarėlį ir vertėją. Nešiu gėlę, nulenksiu galvelę. Jonavos žmonės juk kapą išsaugojo, nors norėjo balvonai sunaikinti. Nedavė  balvonams nuterioti jo.
- O kam karietą stabdai, Anuška?
- 19 gruodžio Iročkos knygelės apie Jeronimą  Ralį pristatymas. Taigi Dieve, Dieve, kaip gi neateiti? Kaip pravažiuoti?
- Iš tikrųjų, graži Žemaitija, ypatingai ta, kurią pažįstu Tavyje, Anuška. Bet sutik, kad ji didesnė. Ir- antai!-mūsų laukia Viduklė. Netgi nesakyčiau, kad  Viduklė, o laukia ten Aldona Raižytė ir jos devynių vaikų šeimynėlė...
- Ocho! - nusistebėjo Jonavos Anuška,- su vyru vienuolika burnų.
- Ji be vyro. Bent jau tada, seniai seniai, kai mudu su Radaa gyvenome Vilniuje vienoje gatvėje. Ir  nepyk, jeigu pasakysiu, kad ji net ne žemaitė.
Gal kada nors Anuška pasakys, kas atsitiko jos sieloje, bet užsiminus apie tokią  šeimynėlę ten kažkas  suvirpo: - Kada nors vis tiek atvažiuosi į Jonavą. Būtinai. Biesas te griebia tą tavo Vakar, kuomet  yra Šiandien, yra Ryt. Ir, beje, nemanyk, vežėjau, kad pradanginau tavo parašytus eilėraščius ant mano sijono klosčių. Ne, Pelėda. Tikrai ne. Visi, kuriuos parašei, kartu su manimi. Ir- o Dieve!- koks džiaugsmas, - matau, Ana prasisega apsiaustą (ar kaip čia pavadinus) ir iš po jo prasišviečia man gerai pažįstamas sijonas su mano ant jos klosčių parašytais eilėraščiais:
- Nemanyk, niekuomet, nemanyk, kad Tave, Pelėda, kada nors buvau užmiršusi. Apuj, Petka,- riktelėjo gaidžiui,- ne viską  tau reikia žinoti. Giedok, bet niekuomet, ko nereikia..  
- Ana, pasilenkiau prie jos sijono klosčių, - pakentėk, aš dar vieną parašysiu. Gal jį esi girdėjusi, tačiau niekam nesakiau, kad jis skirtas TAU:
  
     Išskrido

Išskrido gervė iš krūtinės,
Bet ne lengviau-
                        sunkiau joje.
Ateis pavasaris, bet sakė,
Kad nesugrįš  
Ir mano žodžiuose:
„O! Moterie,
        kokia graži esi“ -
Išliks tik ilgesys
Ir akys, žiūrinčios dangun...

Neleisk, o Dieve, man pamiršti jos,
Nors ir negrįžtančios,
Nors ir skausmingai klykiančios tolyn.

Aš nenorėjau, kad išskristų gervė,
Bet skrendančiam dangum
                                keliai laisvi.

- Ak gyvenime, gyvenime, kada tu pablogėsi, - perskaičiusi eilėraštį sugrįžtančios gervės šauksmu atsiduso Jonavos Anuška...