Tikėjau, kad viltis atves
Prie atvirų laukujų durų,
Ir aš įėjusi pro jas
Nuprausiu savo veidą sūrų
Nuo netikrumo maišaties,
Nuo netikėtų labirintų,
Širdis išsikalbėt galės
Ir taip suras, kas ją apgintų.
Tiktai ant durų vėl spyna,
Langinės uždarytos skreba.
Aš vėlgi atėjau ne čia,
Ne ten, kur mano žvakė dega.
Ne ten, kur jausčiausi saugi,
Globojama ir reikalinga...
Žiema nubudo taip anksti,
Ir taip tirštai į širdį sninga...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tylinti
Sukurta: 2007-12-06 00:34:47
supranti, ka parasei...bet juk niekas ir toliau nesikeis, ar ne?
Anonimas
Sukurta: 2007-12-05 21:09:08
Truputuką kablelių kažkur pametei, ypač jungdama šalutinius sakinius.
Na, sniegas gražu, o šiaip lyriškai, bet niekuo neypatingai.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-12-05 13:06:34
"Žiema nubudo taip anksti,
Ir taip tirštai į širdį sninga..." --- gražiai čia; taip jauku.
eilėraštis; toliau skonio reikalas.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-12-05 10:28:54
Jausmų žiema paprastai ateina nesižvalgydama į kalendoriaus lapelius...