Tikėjau, kad viltis atves
Prie atvirų laukujų durų,
Ir aš įėjusi pro jas
Nuprausiu savo veidą sūrų

Nuo netikrumo maišaties,
Nuo netikėtų labirintų,
Širdis išsikalbėt galės
Ir taip suras, kas ją apgintų.

Tiktai ant durų vėl spyna,
Langinės uždarytos  skreba.
Aš vėlgi atėjau ne čia,
Ne ten, kur mano žvakė dega.

Ne ten, kur jausčiausi saugi,
Globojama ir reikalinga...
Žiema nubudo taip anksti,
Ir taip tirštai  į širdį sninga...