Molio Motiejus įžiebė žaizdrą,
Norėjo sušildyt savo dūšią.
Liepsnos liežuviai įkaitino kraują,
Įkaitus siela sutvirtino kūną.
Molio Motiejus savo tvirtybę
Nešė ant rankų aukštai iškėlęs.
Kojas pakirto – Motiejų nublaškė.
Šukės pabiro grumstuose žemės.
Būtų Motiejus nekaitęs žaizdro,
Būtų netroškęs tvirtybės savo.
Gal kiek įtrūkęs, minkštai nukritęs,
Vis dar mojuotų Motiejus Molio.
Bet būtų Motiejus sulinkęs drūčiai.
Jau nebeeitų galvos iškėlęs.
Nebesakytų: – Buvau aš dūšioj
Tiktai tvirtybei skryblių nukėlęs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2007-12-07 09:20:25
Iliuzinė Molio tvirtybė... Graži mintis, stipri:)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-12-05 17:01:05
Linksmas:) patiko labai.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-12-05 13:14:06
pirmi du posmai faini; paskui ne;
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-12-05 09:23:26
Įdomus su dviprasme kibirkštėle...
P.s. Dviejuose paskutiniuose posmuose labai daug kartojasi "būtų".