Molio Motiejus įžiebė žaizdrą,
Norėjo sušildyt savo dūšią.
Liepsnos liežuviai įkaitino kraują,
Įkaitus siela sutvirtino kūną.

Molio Motiejus savo tvirtybę
Nešė ant rankų aukštai iškėlęs.
Kojas pakirto – Motiejų nublaškė.
Šukės pabiro grumstuose žemės.

Būtų Motiejus nekaitęs žaizdro,
Būtų netroškęs tvirtybės savo.
Gal kiek įtrūkęs, minkštai nukritęs,
Vis dar mojuotų Motiejus Molio.

Bet būtų Motiejus sulinkęs drūčiai.
Jau nebeeitų galvos iškėlęs.
Nebesakytų: – Buvau aš dūšioj
Tiktai tvirtybei skryblių nukėlęs.