- Chė, chė, chė, ha, ha, ha! Vadinasi, Žmogaus Širdies ieškote? Neilgai ieškosite. Neilgai.
- Ne tik ieškome, bet ir meldžiamės.
Už karietos durų, ant kurių t , pasigirdo psalmės giedojimas, bet kažkas pašnypštė: šššaaa!.. Ir giedojimas nutilo.
-Taip, ieškome Žmogaus širdies, bet  ne tik. Mes ir meldžiamės. Net tais pačiais žodžiais, kuriuos mums paliko Juozapas Albinas Herbačiauskas, ieškojęs Tautos Širdies,- pasakiau garsiai, o Tomui pakuždėjau:
- Žegnok, brolau..
TOMAS: „Ir taip einu per svietą: ir vis giliau, vis tikriau apie Tautos širdį svajoju, sapnuoju.
Tautos Širdie, atsiliepk ant mano verksmo ir mano skundo!
Tu, geriausioji vargdienių motina, suramink mane, priglausk!
Tautos Širdie, papenėk mane Meilės žodeliu!
Tu, Skaisčiausiosios nekaltybės šaltini, apiplauk mano purviną sielą, atnaujink mane, atgaivink!
O, kur tu esi, kur viešpatauji - Tu, Tautos Širdie!
Kada aš tave surasiu, kada prie tavęs amžinai prisiglausiu, o Tautos Širdie!
Cit!“
Nesupratome, kad tas „CIT!“ irgi iš maldos ir buvo nesmagus, kad tylinčius dar tildo.
- Tomai, negąsdink! Negąsdink! Juk žinai, kad būna taip, jog širdis perrėkia didžiausią  triukšmą ir  būtent savo tylėjimu.
Tas „CIT!” nepatiko ir Astei.
- Dirbime savo darbą. Kiekvienas. Ponia, kreipėsi ji į Juliją Sinkis,- ar Jūs galėtumėte paliudyti, kad tai, kas parašyta sename Radijo karietos dienoraštyje, tikra tiesa?
- Aš jokių dienoraščiu nerašiau. Niekuomet.
-Bet čia apie Jus.
„ Ogi bala žino, kas čia yra., - pradėjo skaityti Astė -Sutikau Amerikos lietuvę Juliją Sinkis, o  ji klausia, ar neklysta matydama, kad prieš ją Radijo karietos vežėjas. Apsvaigęs nuo netikėto klausimo, tylėjau. Tuomet Julija Sinkis  šyptelėjo ir  ryžtingai pasakė:
- Labai, pone, atsiprašau, kad suabejojau. Dabar  jau tikrai žinau, kad esate vežėjas.
Ir  buvo džiugu žiūrėti, kaip gražiai moteris džiaugiasi.
- Kas čia taip rašo. Pelėda? Labai teisingai rašo: “  Ir buvo gražu žiūrėti, KOKIA GRAŽI moteris“. Skaityk, labai įdomus dienoraštis..
„ Ir buvo džiugu žiūrėti, KAIP gražiai moteris DŽIAUGIASI
Kodėl? Už ką tokia malonę?
Šie klausimai man kol kas per sunkūs, kad  sugebėčiau į juos bent patenkinamai atsakyti, tačiau, manau, kad ponią iš Amerikos Julija Sinkis pardžiugino tai, kad pagaliau šioje šalyje ji surado žmogų, kuris yra  vertas to, ko vertas. Juk daug  vežėjų išdavė savo amatą ir tapo... Et, geriau patylėti kuo jie tapo. Bendriau kalbant, sulindo į valdžios kabinetus.  Ir štai vežėjas!  Tikras. Išlikęs tuo, kuo buvo. Vadinasi, bent vienas vis tik užsiliko... O jeigu taip, tai tik vežėjai yra tie tikrieji patriotai, kuriems Dievo ir likimo skirta žinoti, kad tu, tėvyne Lietuva, jiems yra vienintelė. Tiek dabar, po dainuojančios revoliucijos, tiek ir anksčiau prieš dainuojančią.
Kai MIRKSĖDAMAS Julijai Sinkis sakiau..
- Palauk, mergaite,- ryžtingai nutraukė Astės skaitymą Julija.-  Čia tikra netiesa. Aš nemirksiu.
- Vežėjas ne apie jus. Jis apie save.
- Nemačiau, kad man mirksėtų. Kita vertus, būčiau pamačiusi, jeigu mirksėtų.. O buvo taip. Kai Radijo karietos dar nebuvo, kai visi žinojo, kad jos nėra, buvau tikra, kad visi jie klysta. Ir tuomet jau vežėją prašiau, kad priimtų pasivažinėti. Taip ir parašyk, mergaite, o visa kita buvo taip, kaip dienoraštyje parašyta. Žiūrėk tu man!,-  nusistebėjo Julija Sinkis,-  geri daiktai niekur nedingsta. Net dienoraščių įrašai. Sakiau, vežėjui, neabejokite, pone, jeigu girdi, kad  galvoje girgžda, reiškia, kad Radijo karieta jau yra,- džiaugėsi prisimindama Julija Sinkis...
Kažko džiugiai, laimingai užgiedojo gaidys Petka.Tai  nebuvo jo giedojimo laikas.  Ir į karietą atėjo laiškanešė Genė. Irgi džiaugsminga. Irgi laiminga. Iškėlusi rankoje nedidelį laiškelį rodė ir kalbėjo:
- Va, taip ir parašyta: „Gerbiamam radijo karietos vežėjui“. O prie žodžio „ vežėjui“- matot? -priglaustas Justino Marcinkevičiaus  dvieilis:
                                            Paukštis – į dangų
                                            Žodis – į  širdį..
- Sveikinu! Visus sveikinu,-suprato pirmo laiško Radijo karietai reikšmę Tomas.- Tai istorinis  įvykis. Istorikai ir po tūkstančio metų bus priversti prisiminti. Rašys ir stebėsis, kad nors popierius buvo brangus, bet- antai!- Utenos mieste prie stalo susėdo Vanda ir Bronius Baranauskai ir rašė laišką. Rašė jį ne ministrui, ne seimo nariui, o Radijo karietos vežėjui. Taip, Pranuci,- džiaugėsi Tomas,- tai be jokių abejonių istorinis faktas.
- Aš irgi taip manau, - supratingai atsiliepiau ir vėl temo, buvo kaip tada, seniai seniai...

- Jeigu pats nesutinki, tai bent šį kartą leisk man gurkštelėti. Taip sakant, apiplauti, aplaistyti istorinį įvykį.
- Tiesiai iš buteliuko?
-Iš buteliuko, ar ne iš buteliuko, vis tiek, Tomai – į skrandį.  Tu skaityk, o aš laistysiu šį margą laiškelį..
- Taip, taip, bet laistyk galvodamas, ar kitas margas laiškelis nebars: nu! nu!  Propaguojate girtuokliavimą! Laistyk ir galvok apie pasekmes..
- Auksinis žodis - \"laistyk!\" Manau, kad žmonės supras. Juk pirmas laiškas. Ir prisiminkime, kad jis iš Utenos, iš ten, kur oho-ho, koks alus! Skaityk..
Bet Tomas skaityti neskubėjo:
-Ar tu kartais ne pats sau parašei?  Girdėjau, kad žurnalistai moka patys sau gražius laiškus rašyti.
- Ten ne mano dvaras, ten ne aš bajoras. Žurnalistai gal ir moka sau gražiai rašyti, o kad vežėjai  mokėtų ir rašytų sau turbūt neteko girdėti ir tau.
-Na, gerai- sutiko Tomas ir pakėlė pirmą  Radijo karietos laiškutį arčiau akių:
„Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni  kitiems – taip reikalinga  sielai atgaiva, - skaitė Tomas. - Tai pamokymas, kad  mes visi Lietuvos žmonės turime suprasti, kas pas mus gera ir ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į šią karietą jūs priimtume visus kilnios širdies, geranoriškus mūsų kultūros ir švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą kaimietį“
- Palauk, Tomai. Dabar gal reikėtų patylėti, nes ką  gali žinoti... Gal tai bus mūsų vienintelis laiškas. Tegu šitie iš Utenos  žodžiai susigeria į smegenis. Nuo jų netgi šviesiau, negu  nuo... Būk, sveikas, Tomai!
- Na, pakentėk gi. Iš pat ryto ir taip intensyviai. Ne, ne. Aš- ne.
-Gera pradžia- pusė darbo. Tu juk žinai, kaip ši operacija vadinasi tautoje..
- Žinau, bet saugokis, kad per šia operaciją iš karietos neiškristum Laistyk, bet netrukdyk  man  skaityti.
- Auksiniai žodžiai. Taigi, sveikas, Tomuk...
- Na, tiek to. Į sveikatą, vežėjau, - nusileido Tomas ir:

Laiškas lyg aukso lietus
Žodžiais į širdį prilijo,
Kalbina žmogų žmogus
O pana, Švenčiausia Marija
Koks šis pasaulis  gražus-
Kalbina žmogų žmogus.

Ačiū už lietų, už tą,
Kur auksu prilijo širdin.
Gal jau artėja diena,
O pana Švenčiausia Marija,.
Gal jau artėja diena
Kai iš lietaus – Lietuva.

-  Va taip. O tu, Tomai, sakai, kad girtuokliaujame.
- Atsimink, Pranuci, paskutinius Vandos ir Broniaus iš Utenos parašytus žodžius: „Neužmiršk, vežėjau, pasiimti karietoje tėvo dalgio. Bus kuo pašienauti žolės žirgams ir apsiginti nuo reketininkų“
„Taip, taip, Žmogaus širdies ieškome, o tėvo dalgį užmiršau,- pagalvojau: -Aste, padėk man, -paprašiau,- Blogai matau, o atsimenu dar blogiau. Padėk man surasti tėvo dalgį.
- Surasime. Dabar svarbiausia, kad Radijo karieta  važiuoja...
- Ką? Ar jis nežino, kad važiuoja?  Kam pasakoti tai, ko nereikia pasakoti,- pasakė intensyvioji Julija.
Pasižiūrėjau pro langą ir buvo smagu manyti, kad  Radijo karieta važiuoja beveik kaip seniai senai...