- Nešaukei, bet ateinu. Ir, kaip regi, sunkus ir nerangus, bet gerai, kad jau čia. Kur jas dėsime?
- Špagos? Manai, kad nepažįstu?
- Visi jas pažįsta, bet niekas jų nenori. Jonavos Anuška kartais vieną kitą ratą apsukdavo aplinkui jas, sukaišiotas žemėje. Lyg knietėjo prisisegti prie juosmens, bet gavusi 2007 metų nominaciją „Už sielos audras poezijoje“, žemai nusilenkė savo miestui, visai Lietuvai, prisižadėdama, kad jokio ginklo į rankas neims. Pabučiavo miestelėnų akivaizdoje trečios knygos rankraščius ir vis kartojo: mūza! mūza! tu mano, aš tavo...
- Va, kaip! - buvo įdomu girdėti naujienas iš Žalios Žolės. Pasirodo, ir ten jau muškietininkai nereikalingi. Kiekvienas už save. - O Cieksas? – stvėriausi už vilties, - Anas dar vis Venecijoje? Galima buvo luktelėti. Kada nors sugrįš.
- Sugrįžo. Ir Harker. Abu sugrįžo ir abu kartu su Venecija.
- Supratau, Vilhelmai. Ir abu, sakai, su Venecija. Tuomet jau špaga ir Cieksui, ko gero, tikrai nereikalinga.  Na, o Kaimynas? Ne aš juk, o jis sukaišiojo  šitas  špagas žemėje prie Šv. Ugnies. Ugnis negeso...
- Dabar, kai iš ten špagos ištrauktos, ugnis irgi negęsta. O Kaimynas MODERATORIUS. Kam jam reikalingos špagos? Muškietininkus galės vaidinti scenose, o ne gyventi jų gyvenimus. Vaidinti lengviau, negu taip gyvent.
- Ačiū,- atsišliejau į krėslo atlošą ir prieš akis buvo PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJOS, Popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 metais vainikuotos paveikslas.  Žiūrėjome vienas į kitą - aš į  Mariją paveiksle, ji iš paveikslo su sūnumi į mane ir buvome liūdnesni negu mėnulis.
- O dangau, ką matau! - pašaukė Astė, įėjusi karieton.- Špagos! Muškietininkų špagos! Lyg žino, kad jų   pasiilgusi. Man vis atrodydavo, kad atsiras žmogus ir aš pamatysiu muškietininkus ne žodyje, o  gyvenime.
- Nežinau net kur jas dėti, - nuoširdžiai prisipažinau..
- Nežinai, kur dėti muškietininkų  špagas? Nuo kada, dzieduli, nežinai?
- O kur? Ar ir vėl susmaigstysime prie Ugnies žemėje, kad  gilesnėmis rūdimis apsėstų?
- Jos ir susmaigstytos žemėje padaro savo darbą. Žalioje žolėje –irgi. Tik taip atrodo, kad  jos rūdija ir tik tiek. Žolėje tik per tokį jų būvį pamatyta, kokia netikusi jos visuomenė. Ir iš tikrųjų, jeigu jau susikauti nėra kam dėl savo, kito garbės, ir nesvarbu dėl  ko, atleiskite,  man neįdomu tokioje  visuomenėje  gyventi. Geriau būti Vakar. Pasižiūri - visi skiauterėti kaip gaidžiai, jų daug - nuo  Lietuvos vieno krašto iki kito, nors 300 kilometrų laišką rašyk, o riktelėk: „tėvynė pavojuje!, - ir nėra kam ateiti prie špagos. Argi ne?- kreipėsi  Astė į Vilhelmą , laukdama  jo pritarimo, tačiau jis dar vis stovėjo apglėbęs  keturias špagas, nežinodamas kur jas padėti.
- Na, tai kur jas dėti? Kur? Kaip išdalinti? Tarkim, vieną Petiai atiduosim.  O kur tris kitas padėsime?  Vieną tau? Kitą man? Vis tiek dar lieka viena. O gal paduoti Švenčiausiajai mergelei  Marijai. Bet  jos rankos užimtos, ji kūdikį laiko.
- Išmoksiu dvejomis špagomis kautis. Pamatysit, kad išmoksiu,- neregėtai ryžtinga buvo Astė. Pagalvojo ar ne, bet priėjo prie Vilhelmo ir paėmė iš jo dvi špagas. - Ot, taip, mano berniukai, pagiežingai pasakė,- ir žiūrėdama man į akis:
- Nesuprantu, dzieduli, kam reikėjo piešti moterį, kuomet vyrų nėra...
- Aste, nesikarščiuok. Ką nors sugalvosime. O geriau, kai nieko negalvoji.
- Ir apaugti mirusių sielomis. Taip? Kaip Žolėje? Netgi nėra vyriškos drąsos pasakyti, kad apaugo pelėsiais. Lyg specialiai augintų mirusias sielas tikintis, kad atvažiuos jų sąrašų supirkėjas Čičikovas.
- Aste, na, ką čia išdarinėji... Aprimk.
- Sakau teisybę. Tai judu su Vilhelmu švilpimo meną demonstruojate, save ir Petią  baidote.
- Taip, Astė žino, ką sako, - atsiliepė Vilhelmas.- Žolėje daug mirusių. Daug ten mirusių. Bet mirštančių matyt, daugiau, jeigu apeliuojama į demokratiją ir manoma, kad gyvenimas kapinėse yra svarbus jos išraiškos atributas..  
- Panašiai, kaip tavo, dzieduli, eilėraštyje. O ne! Nesakau, kad taip visuose, bet.. paklausykite. Tegu „Stebuklų nebus“ turi rekordinį skaičių klausytojų – dziedulį ir poną Vilhelmą.

Stebuklų nebus
  
Retai daugiau
Nei šimtą metų
Save išlaikę atminty,
Sunkiu atodūsiu pasakom:
- Sudiev visiems,
Kas liekate  gyvi.

Ir atsiduodam žemei
Arba ugniai
Net žiežirbėlės  
Neturėdami VILTIES,
Kad šitą žemę
Apkabins stebuklai
Ir žmogui mirti nereikės, -

padeklamavo Astė,  ir Šv. Marija matė, o mes žinom, kad Bočių ugnis negeso. Tik už kitų karietos durų, pasigirdo varduvininkų psalmės giedojimas:

Ko gi tos gentys maištauja,
Kodėl tautos tuščias užmačias rezga?

- Visi prieš vieną. Reikia gintis, – pasakiau, sunkiai keldamasis iš krėslo ir paėmiau iš Vilhelmo dar vienąa špagą.- Jeigu manote, kad nesugebėsiu apginti savo eilėraščių,  prašom.. Aš jūsų paslaugom. - Ištraukiau iš makščių špagą ir jos plieno ašmenyse jaunai, gražiai sukibirkščiavo  Bočių ugnies atšvaitai:- Prašom, ponai. Aš vaidinti nemoku.
- Aš irgi nemoku vaidinti, bet ir kautis dar neišmokau, - atviraširdė rodėsi Astė.

Kyla žemės valdovai
Kunigaikščiai sąmokslus daro
Prieš Viešpatį ir jo Mesiją,-

giedojo varduvininkai už durų. Nemaniau, kad jie  sugebėjo persikraustyti į karietą, bet ačiū Dievui, persikraustė ir tai nemenkas Astės - šeimininkės nuopelnas. Senoje radijo karietoje atsirado atributikos, kurios nebuvo TUOMET, kai su Radaa  seniai seniai gyvenome vienoje gatvėje. Karieta taikėsi prie Vakar, pasiimdama jos SĄVOKAS, kurios jai teikė, sakyčiau, dangišką būtį. Žinoma, ne tokia aukšta prasme „ kaip danguje, taip ir žemėje“, bet žemesne - „ kaip žemėje, gyvenime, taip ir karietoje“. Talkinat Astei sąvokos pavirsdavo realijomis ir bet kokios Vakar svajonės  atsitrenkdavo į realybę.

-Aš sakiau, kad jie čia, sakiau,- pasigirdo pažįstamas moters balsas. Ją ne iš karto pažinau, tačiau pažinęs:
- Julija! Kaip tu čia? Negi iš Amerikos?
- Iš Amerikos, kad ją  perkūnėlis. Vis dėlto toli.  Maniau, kad nesuspėsiu. Kur kiti?  Kur Tomas? Berods TUOMET tiek mūsų ir buvo. Netgi mažiau.
- Mano vardas Astė.
- O ten kas? – skubėjo dairytis viešnia ir atidarė duris, kur už plataus ilgo stalo sėdėjo dvidešimt du iš kalendoriaus išėję varduvininkai: - Oho! tai bent  kompanija, bet, ponai, susispauskite. Jums štai ką  pasakysiu.  Regiu, kad  biznio reikaluose ne ką  suvokiate, antraip čia  nesėdėtumėt ir psalmių negiedotumėte. Druskininkai pašonėje, o jūs? Vežėjau,- pašaukė mane JULIJA SINKIS, - ar šie žmonės ką nors žino apie Druskininkus?

Ir vėl lyg žirniai būtų pabirę:

- Mes buvome Druskininkuose. Tai vienuolika dolerių į parą. Ir kambariukas, ir maistas, ir daktaras tave patikrina. Ir masažus daro. Ir vonias...purvo vonias daro. Duoda už vienuolika dolerių. Tai mes ten buvome penkias ar šešias dienas. Kambarys, kur mes valgėm- 28 žmonės. Buvo šeši lietuviai ir visi kiti žydai. Tai jūs žinokit - kur jau žydas eina, tai ten yra gera vieta. Tai dabar šituos Druskininkus reikia garsinti Amerikos laikraščiuose. Ir visi pasiturintys Amerikos lietuviai atvažiuotų į Druskininkus ir atvežtų pinigų į  kraštą. Atplauktų doleriai. Bet jie neateis, kol jūs nedarysite skelbimų, kiek kainuoja ir viską. Jei tik vienos senos ledi čia  suvažiuos tai atveš daug  dolerių. Labai gražūs Druskininkai. Tokie  gražūs, tokie pušynai ir tas ežeras... Taigi, ponai, gana psalmių. Darbas laukia, - nerimo Julija Sinkis ir parodydama į mane:- Paklausite vežėją, jeigu nenorite tikėti manimi.
-Taip, Julija, jūs teisybė sakote ir tai buvo seniai seniai...
- Taip, taip, -pasigavo Julija,- buvo dar tuomet, kai judu su  Radaa gyvenote vienoje Vilniaus  gatvėje ir net jos toje pačioje pusėje.
-Negi ir tuomet tiek mažai vyrų, pone?-klausė Astė ir sakė, ką žinojo: - Ir Žolėje - antai! - jeigu ne Bersparnis angelas, nežinotume,  kas daugumą joje  sudaro- gyvieji ar  mirusieji...