Aš vis artėju prie Tavęs per Laiką…
Per beribę, per bekraštę tuštumą,
Per naktį diena virstančią,
Per metus praeity išnykstančius.
Aš vis artėju prie Tavęs per Laiką...
Per metus ateityje gimstančius,
Per dienas ilgesy paskęstančias,
Per paukščių taką švytintį.
Aš vis artėju prie Tavęs per Laiką...
Per akimirkas giliausios prasmės,
Per visą savo gyvenimą,
Per visumą savo būties.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2007-12-05 22:27:20
neblogai
Anonimas
Sukurta: 2007-12-02 18:04:01
per laiką prie Tavęs.....
Anonimas
Sukurta: 2007-12-02 13:15:05
Prasmingi žodžiai.Patiko:)
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2007-12-02 11:25:37
Ir nuojauta džiugi po širdį vaikšto,
Kad atrėjau prie kitos širdies-
Priglus...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-12-02 09:42:34
Gražiai susitelkta į Laiko prasmę ir įtaigingai perteikta.
Patiko.
Anonimas
Sukurta: 2007-12-02 01:37:36
Tik nepavėluok...Laikas turi blogą savybę pasibaigti:)
Augantis artėjimas, man jis patiko.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-12-02 00:53:20
pagavo savo itaigumu, artumu... prasmingos mintys... ir nesijauciu Autoriaus isprausta i remus (minties)- randu gabaleli laisves ir sau... pamastyti:))) Idomios mintys... idomus pazvelgimas...
Anonimas
Sukurta: 2007-12-02 00:09:30
Man gražu, nes tai nuoširdu ir artima :)
Ypač pabaiga patiko.