Ir vėl tu glostai mano širdį,
tuo tarpu krenta purvas iš panagių.
Negi geriau apgaulėj mirti,
tikėti kaukės švelnumu?
Bet jei ruduo vis miršta
ir kyla feniksu pavasarį iš pelenų,
galbūt ir aš atgimsiu
mažu vaiku be išblukusių akių...
Paliks tik randas ant bevardžio
kaip ženklas pagarbos amžinos.
Ach, man nuo tos meilės jau koktu –
palikai su ja tarp atšiaurių kalnų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
:
Sukurta: 2005-09-23 06:39:26
kai blėsta liepsna
kai nagais kabinies
nevalia lig pavasario laukt
:
Sukurta: 2005-09-22 18:44:09
mano širdį" keisčiau > man širdį
Paskutinė eilutė pabaigai per silpna, manau :)
Reikia padailinti, atsisakyti visko, kas eiliuką laiko už kojų ir neleidžia pakilti ;)
Vartotojas (-a): Juatas
Sukurta: 2005-09-22 14:04:05
Labai sužavėjo pradžia, o nuo "kaip ženklas pagarbos amžinos" pradėjo sunkiai skaitytis. daugiau viskas super: purvas iš panagių, fenksas iš pelenų, vaikas be išblukusių akių. labai puikūs žodžiai:))))
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-09-22 13:04:49
purvinos panagės (-:
jausminga.
nusivylimas meile- skaudu
Anonimas
Sukurta: 2005-09-22 11:27:07
jokio ritmo neapčiuopiau,
tad ir purvinų panagių metaforos
neįkandau:(