Ir vėl tu glostai mano širdį,
tuo tarpu krenta purvas iš panagių.
Negi geriau apgaulėj mirti,
tikėti kaukės švelnumu?
Bet jei ruduo vis miršta
ir kyla feniksu pavasarį iš pelenų,
galbūt ir aš atgimsiu
mažu vaiku be išblukusių akių...
Paliks tik randas ant bevardžio
kaip ženklas pagarbos amžinos.
Ach, man nuo tos meilės jau koktu –
palikai su ja tarp atšiaurių kalnų...