Ji padarė klaidą.
Išgėrė.
Nuodų.
Ir žino, kad rytojaus jau gali nebesulaukti. Bet ji nesigaili. Tiesiog dabar kiek kitaip žvelgia į gyvenimą... Ji netobula – tu irgi ne. Ji ir toliau lieka savo filmo žvaigžde ir didžiuojasi savo vaidmeniu. Jai jau nebereikia niekur skubėti – ji jau atvyko... Tačiau puikiai supranta, kad pralošė – prarado daug daugiau nei gavo... Bet laiko atgal nepasuksi... Dabar kiekviena minutė jai – mažytis stebuklas. Ji įkvepia oro ir džiaugias, kad jis pasklinda po visą kūną. Jos svajonės dabar? Vietoj pliušinio žaislo apkabinti Jį. Bet Jis toli... Mintys? Jos sukasi... Čia gabalėlis iš vaikystės, čia šiandien diena, čia ateities (buvusios) vizija. Trūkinėjanti.
Taškas padėtas.
Belieka laukti... Gerklę smaugia ašaros. Bet jos nerieda skruostu ir neužsimuša ant pagalvės, jos pasilieka viduje, dar labiau kankindamos. Šiandien ji daug šypsojos, daug daugiau nei visada. Ir ta jos nuotaika buvo keista... Ji žinojo, kas bus, ir to nestabdė. Dabar ji jaučias keistai. Vis dar mąsto, jaučia, klauso mėgstamos muzikos ir dreba. Dėl rytojaus. Dar daug nepadaryta... Ji mintimis liečia pirmąsias pavasario žibutes ir tiesia ranką jų nuskinti.
Jos dingsta.
Prieš akis tavo veidas.
Linksmas.
Priešais prisiminimas, kai tavo ranka jos delne ir tavo lūpos liečia jos lūpas...
Pirštais ji liečia lūpas ir žvilgteli į ranką.
Tuščia.
Skauda.
Labai skauda.
Pati kalta.
Paima į ranką telefoną ir parašo jam. Atsakymo nėra. Padeda laiminga galvą ant baltos pagalvės, nusišypso. Nukrinta ašara. Dar viena. Ir dar viena.
Dakart nusišypso.
Ir miršta.
Rytojaus jau nebėra...