Save kankinu kategorijomis - ESYBĖ ir BŪTIS. Man nesinori jas tapatinti, tačiau kaip bedėlioju, vis tiek tarp jų atsiranda lygybės ženklas ir pagaliau neiškentęs šaukiu:
- LABAS, Vilhelmai.
- Labas, vežėjau. Džiaugiuosi tave matydamas savo vietoje.
-Aš irgi, bet, atrodo, kad Petka šiandien už mane gražiau pagiedos. Tikėjausi, kad aplenksiu jį savo protu, pakelsiu poezijoje tokius dalykus, kad jam galva apsisuks.
- Neapsisuks. Gaidžiai dabar arčiau bažnyčių, negu kiti kunigai. Net Giedrė, būdama Šv. Viktorijos kalnuose stebisi: matau visur ant bažnyčių vietoj kryžių GAIDŽIAI TUPI.. VISAI PATOGU.- komentavo Vilhelmas akylai pastebėtą reginį ir netikėtai nuščiuvo:- O kas čia? Ten, ant bažnyčių stogų, gaidžiai tupi, o kas čia, ant palangės?
- Tai, Vilhelmai, kardeliai. Netgi žinau iš kur jie. Iš Taurijos sodo. Tačiau kaip jie čia atsirado?
- Dėl to ir šaukei?
- Ne, ne dėl to. Noriu viešumai duoti žinią, kad Radijo karieta pakelia sunkius.. netgi beprotiškai sunkius dalykus. Manau, kad peršoksiu patį Hėgelį, jeigu VISĄ KĄ  sutalpinsiu ne  BŪTYJE, bet  ESYBĖJE. Kaip šias kategorijas įsivaizduoji?
- Niekaip. Žinau, ką jos man reiškia ir tiek. Hėgelis irgi nebegalinis, todėl peršokti, o juo labiau - perskristi per jį įmanoma. Bet prie  reikalo... Šoki ar skrendi?
- Jeigu pasirodytų, kad labai nekaip, patylėk, Vilhelmai... Aš suprasiu, o poezijai  bus tik į sveikatą. Jautri ir kaprizinga panelė. Po didesnės kritiko užsičiaupia, išeina į pakampes ir ilgai neįprašai, kad vėl prasičiauptų, - paprašiau Vilhelmo ir:

         YRA

Esybėje – Paukščių takai
Ir bitės dūzgesys ant žiedo...
Neklausk, kas ji
Nes sunkiai suprantu -
Po protą vaikščioja,
Širdy pagieda
Ir reikia būt visagalybėje  Dievu,
Kad sugebėčiau pasakyt
Kas – JI.

- Taip, vežėjau. Man nieko neužkliuvo. O kad  tokius dalykus  ne kiekvienas supranta, nemanau, kad reikėtų dėl to jaudintis. Ji turbūt labai talpi, jeigu asocijuojasi  su BŪTIMI, atskirti nesugebi. Skaityk...

Net tuštuma Esybėje,
           kaip kategorija ir daiktas
Ir net tuomet, kai noriu pasilikt Savim,
Išeiti iš Esybės negaliu.
Net čia, su Tavimi, o Vilhelmai bičiuli,
Esybės apmatai neleidžia atsiskirt.
Joje - dangus,
Joje - pekla,
Net žodžiai bet kokie
Ir bet kada sakyti,
Net Dievas sutelpa lyg taurėje
         YRA -
Visi prie vieno ir visi kartu.
Net ir Mirtis  ESYBĖJE
Neatgrasi, kaip  Būtinybė –
Sava  ir tarp savų...

- Ką tau pasakysiu? Žmoguje visuomet yra tos begalybės, tik gal ne kiekviename iš mūsų ne vienodai sudėliota VISA KAS ir gal ne po lygiai. Pagaliau ir pasikapstyti Savyje  ne kiekvienam patinka.
- KakariekŪŪŪŪ, - užgiedojo gaidys.
-Va, prasidės. Kuomet šiandienos nėra, o tik Vakar, beveik žinai, kaip reikės gyventi. Neužsimiršk, vežėjau, kad esi Radijo karietoje ir neiškrisk.
- Ačiū už pasergėjimą, bet, regis, iškristi neleis Albina. Neduok Dieve suklysti, nes tiesiog  būtų negražu, bet vis tik tai ji, Albina Šiupienienė.
- Manai, kad visas Vilniaus moteris pažįstu?  Matau tik, kad graži, puiki moteris ir man to pakanka.
Albina ėjo atsargiai, neskubėdama, kaip seniai seniai, dar tuomet, kai kartu su Radaa gyvenome vienoje gatvėje ir net toj pat jos pusėje.
- Hm, Radijo karieta, - kuždėjo pati sau ir vėl: - hm, malonus ausiai skambesys,- o pamačiusi stabtelėjo ir nustebusiai:- Ponai, netikėtas akiai žavesys...
- Labas, Albina! Šimtas metų, kai nemačiau. Žinau, vėl sakysi, kad...
- Privalau sakyti, kaip sakiusi. Ne taip lengvam, Pranuci,  atmintyje po tiek metų surasti, kad padėjau. Netrukdyk ir klausyk, - pasakė  graži  moteris Albina Šiupienienė ir kaip žirnius pabėrė:  

- Žiūriu ir arčiau – karieta! Menkutė ir prasta. Ar nesubyrės pasukusi į kelią? Ar rasis kam palabint vadeliautoją? Juk mes nebe tie - svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas, tamstos tas? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs: ieškojau Lietuvos, Lietuvos nebradau...
Dieve duok, kad  būtumei lyg  varpas, šaukias pakeleivį lipti karieton ir godas  godoti. Klausykis ir kalbėk iš širdies į širdį, idant pajustų žodžio grožį ir dvasią  Tiktai neliesk dabarties žaizdų. Gal greičiau užgis . Stiprybės, tamsta, semkis praeityje.  Nuo amžių didžiavyriai vedė ir gaivino tautą Prikelkite mirusius, žadinkite gyvus. Te rauda dzūkeliai, dainuoja sūduviai. Te giriasi žemaičiai, kvatojas aukštaičiai.
Tikėkime:
Ateis diena, sušvis dangus, ištirps ledai
Pakils aukštai sušilus Lietuva
Ir vėlei meilė artimo tarp mūsų bus gyva.
Tad sėsk karieton ir važiuoki,
Kur mūrai dideli ir ponai garsūs.
Kur pirkios mažos ir žmogeliai gražūs
Išlipk ir pasibelsk...
Tavęs tikrai ten laukia.
Tenai tautos likimas.

Palydėsiu aš tamstą pro Vilniaus vartus
Lauknešėly įdėsiu poeto žodžius:
„Esu daina. Einu aš  į lietuvio namus,
Kur dega šiltas židinys
Čia kraujo upės, ašaros čia sruvo,
Bet neužgeso protėvių ugnis.
Esu daina aš- amžina  ugnis
Ir  neužges lietuvio židinys

Padėk Dieve. Laimingo Jums kelio,-  girdėjau Albinos lengvus, skrajus, pilnus geros valios žodžius:- Laimingo, kelio!- mojo nusirišusi nuo galvos skarele ir man net atrodė, kad tai ne ji, Albina  Šiupienienė, o Taurijos eilėraštis. Atmintis lyg ištirpdė pertvaras, nuotolius, suglaudė erdves laike, o atėjusi Harker, atsinešė žarijų ir užkūrusi senoje Radijo karietoje ugnį:
- Buvau pas Tauriją prie Šventos Ugnies. Pasėmiau rieškučias žarijų ir atnešiu į Vakar. Mačiau, kaip aną kartą  pasigedęs jų, ieškojai kišenėse. Tai protėvių ugnis, ji visų mūsų ir negalima  ją  turėti tik sau. Tegu šildo,- kalbėjo...
Jaunai, gražiai į seną Radijo karietą įlipo triukšminga kaip mokykla Drilė
- Kaip jūs sugebėjote čia ateiti?- noriu žinoti
- Mes poetės.- Už save ir Harker atsakė Drilė ir šalia Albinos Šiupienienės lauknešėlio, padėjo savo:

Stenkis. Taip reikia.
Neliūdėk. Neverta.
Lauk. Kalėdų Senelio.
Dovanok. Džiaugsmą.
Klausyk. Širdies.

Iš atneštų žarijų užsidegė Bočių Ugnis ir buvo cykiai gera...