Įdomus kūrinukas; bet kažkaip nesuprantu, kaip ir kam ir kas tas boružes suklijavo (nepagavau minties) gal Siamo dvynės - boružės)); taip su tokiomis boružėmis bendraujant, turėtum ir verkti pamiršti, kaip įdomu ir keista ką jos papasakoja kaip praplečia sąmonę, net prasižiojus skaičiau; toksai multiplikacinis eiliukas; vaikai taip išmąsto, labai įdomiai; na o sūrūs tie lašai reikalingi, tai tokia iškrova
persipildžius emociniam debesiui, tegul juodam tegul baltam, tegul jis lyja o tu žiūri; įsijausti į vaidmenį (laikinąjį, kurių per gyvenimą mes turime aibes kiekvienas, tų vaidmenų, mirties akimirkoje gal pamatysime kiekvienas save iš šono, vaidmenyse kuriuose buvome, ir tai buvo tik gyvenimas, kuris turi savo pabaigą, nes turėjo pradžią) - sureikšminti to nereikia, lyg tai būtų visa žemė kurioje gyvena ir vyras ir moteris, ir žiema ir vasara, ir naktis ir diena; juk tai tik ant žemės; labai gerai, kad yra toksai debesis, kad yra tie lašai, kad per juos gali išeiti, turi išeitį visos emocijos, tik sureikšminti to nereikia; juk nesureikšminame teškančio varveklio saulutės guodžiamo, glostomo ir glamonėjamo šiltais spinduliais; fainos boružės, tik kodėl suklijuotos; vaizdas gražus, per padidinamąjį stiklą - rasos lašą; raudona nugarėlė su juodu tašku, ant žalio lagamino; klas - nuostaba;
:)

Nežinau tyčinis ar ne, bet tas pseudorimas "lietumi - aky" nelabai tinkamas. Ir ar tikrai tai proza?