Dvi boružės suklijuotos nugaromis
Stebėjosi
Kaip didina jų apimtis rasos lašas,
Išverktas
Iš sunkaus kelioninio lagamino,
Kurį visą gyvenimą tampiausi su savimi.

Po mano klausimo
Viena pasakė, kad dangaus
Paguoda man nepadės,
O kita tik parodė į vonioje gulintį rėtį,
Pilną per daug metų prisikaupusių
Variacijų.

Tada aš pagalvojau, kad gamta pakvailiojo,
Sukurdama sūrų skausmo materializavimo būdą,
Užtemdydama mūsų reginį
Lietumi,
Kurio priežastis buvo
Smilga mano aky.