Santrauka:
Vieną niūrią spalio dieną viena mergaitė pasakė, jog nusipirko šaltam rudeniui šiltą palaidinukę ir megztuką. Tą dieną gimė šitas eilėraštis.
Mergaite, ar pastebėjai – jau ruduo atėjo.
Taip tykiai, taip ramiai atslinko, atliūdėjo.
Tai užsimesk palaidinukę, megztuką, šalį užsirišk
Ir eik pabraidžiot po lapus, kurie užklojo žalią veją slėnio.
Dangus dar melsvas, bet jau vėjas neramus
Laidina žemėn atgyvenusius gelsvus lapus.
Pažvelk, štai vienas rausvas nusileido ir tau ant peties!
Taip dera jis prie skruosto, nuglostyto vasaros saulėkaitos.
Pagauk, mergait, į glėbį rudens vėją.
Sušildyk jį – lai jis tave paglamonėja.
Po to paleisk – juk jis pašėlęs vėjavaikis vėjas,
Lai skrenda lapų skraistėm pasirėdęs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2007-11-26 21:05:22
Alpstu dėl paskutinio posmelio - tiesiog žavinga akimirka... :)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-11-26 15:13:30
Nu dabar laikykis Grėjuk: mokysimės lietuvių kalbos: nei bliuskutė, nei maikutė - o palaidinė... megztuką velkamės, o šalį - rišamės arba gobiamės (žiūrint koks tas šalis) O užsidedam tik kepurę...
O dėl kūrinio - faina tikrai ta tavoji mergytė nors ir rudeniška...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-11-26 14:36:46
idomu... mielas aprasymas, pokalbis apie rudeni, bendraujant su mergaite...
Anonimas
Sukurta: 2007-11-26 12:07:54
gražiai čia apie tą mergaitę. išties. net kibt nėr ko :)
Anonimas
Sukurta: 2007-11-26 12:04:54
lyg atsisveikinimas nuskambėjo.
išgyventas
Šis ciklas man patiko labai, tikiuosi bus ir ketvirtoji dalis?