Mergaite, ar pastebėjai – jau ruduo atėjo.
Taip tykiai, taip ramiai atslinko, atliūdėjo.
Tai užsimesk palaidinukę, megztuką, šalį užsirišk
Ir eik pabraidžiot po lapus, kurie užklojo žalią veją slėnio.

Dangus dar melsvas, bet jau vėjas neramus
Laidina žemėn atgyvenusius gelsvus lapus.
Pažvelk, štai vienas rausvas nusileido ir tau ant peties!
Taip dera jis prie skruosto, nuglostyto vasaros saulėkaitos.

Pagauk, mergait, į glėbį rudens vėją.
Sušildyk jį – lai jis tave paglamonėja.
Po to paleisk – juk jis pašėlęs vėjavaikis vėjas,
Lai skrenda lapų skraistėm pasirėdęs.