Ir vėl kely,
Tik vėjas paltą draiko
Ir plaukus ant akių suverčia.
Vėl nieko neturiu,
Tik troškulį
Beribiams toliams,
O ant peties armoniką
Su vienu neveikiančiu bosu.
Apsikabinsime visi vidury gatvės,
Kurią tik šiemet išasfaltavo,
Užtrauksim nedarniai dainą,
Seniai kartu dainuotą,
Ir iškeliausim kiekvienas sau.
Ilgai sapnuosim dar viens kitą,
Namus, vyšnias, vištas po jom
Besikudakuojančias
Ir beribę dainą
Vidury išasfaltuoto kelio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-01-08 11:32:24
Sveikas, žemieti. A gal kadu kokį ir tarmiškų indėtum? A. iš L.
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2007-11-26 21:13:26
Geras išsiskirimo jausmas, vakar tai patyriau po 3 dienų seminaro Trakuose - ilgai sapnuosim dar viens kitą...
Anonimas
Sukurta: 2007-11-26 17:28:05
pats geriausias pirmas posmas, labai patiko. Kiti du - kažko jiems trūksta ar perdaug, neskamba.
Užtat turi vaizdą, taip ir matau gatvę, namus su jų kiemais, beatsisveikinančius draugus.Net vištas matau :)
Vartotojas (-a): pagulbis
Sukurta: 2007-11-26 17:27:02
Ot tas jaunatviškas nekantrumas!!!! O už pastabas - ačiū.
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-26 16:36:09
Vaizdas ir jausmas mielas, bet pateikimas šį kartą sušlubavo. Reikėtų gryninti, atsisakyti nereikalingų žodžių. Trūksta grakštumo net nepaisant, kad tai eilėraštis - proza.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-11-26 08:41:14
Sakyčiau paskubėtas eilėraštis. Pirmas posmas įdomus ir kviečiantis į kelią, o kiti du silpnoki.