Ji  ignoruoja
simetriją –
kojinės iš skirtingų porų,
skruostų,
akių šešėliai
nevienodo  intensyvumo,

akių  regėjimas
– kaire  aštriau –
į save viską
pritraukianti net
veidrodžio šukėmis
džiaugėsi ir mąstė,
taip, kad neaišku,
iš kokio pusrutulio
išsirutuliuoja
jos pasaulėvaizdis

viską sviedžia nuo
savęs, kas nespinduliuoja
tiki daiktų  magija

– ir nė vieno draugo –
tik riksmu
guodžiasi

- - antele tu mano raiboji,
kur tu  pasidėsi stirnele,
vai šauksiu į keturis vėjus,
kad tau atsišauktų dalelė,

antele,  tu mano raiboji,
vai kur tu, - -  
          vis į naktelę