Jis buvo mūrininkas,
Grįsdavęs gatveles ir švilpaudamas.
Saugumo sumetimais dėvėdamas
Kišeninį laikrodį.
Ir visada pasisveikindavęs su vaikais.

Dėkingas būdavo plytos ruožas,
Taip gražiai ir lygiai padėtas.
Ir klausytojo ausies kauliukas
Nedildavęs mūrininkui bešvilpaujant.

Mūrininkas mylėjo gyvenimą,
Nors šis kartais anaiptol nebūdavo jam geras,
Ypač tada,
Kai įkrisdavo mūrininkas į šulinį.

Tokiais atvejais jis bergždžiai klykdavęs,
Bandydamas prisišaukti gelbėtoją
Nes mokėjo tik švilpti,
O klykti  – ne.