Šiaip jau mažai paisau, kas yra mano galvoje, bet pasitaiko, kuomet lyg kažkas žadina – lyg idėja, nuojauta, pamąstymas. Dabar norėjosi atsiminti, kas jie, tikrieji muškietininkai? Kalbėti apie juos ir nepasakyti vardų – nesmagu,  lyg jie save būtų apkarstę klonais. Net ir slapčiausius meilės raštelius pasirašinėdavo tikrais, savais vardais.
– Kaimyne, gal pasakytum jų vardus? Atsimenu D‘Artanjaną, Portą. O kiti du? – klausiu, bet žinau, kad juodai katei perbėgus mudviejų kelią, Kaimynas neatsakys. Todėl ir pats klausiu ne taip, kaip būdavo – atvira burna, nebijodamas, jeigu iš jos iškristų koks nors ne tas žodis. Sunku, kuomet netenki bičiulio, į kurį galėdavai įsitverti bent kokiai bėdai ištikus. Kaimynas priiminėjo pasveikinimus, kurie jo dvasią kėlė aukščiau ir aukščiau – net į devintą dangų. Ir ačiū Taurijai, nes, matyt, žinodama, kokios griūtys vyksta žmogaus sieloje, atsiradus tokioms netektims, jinai įkėlė lange tris man tokias mielas  gėles – kardelius. Sakau Man, nes parašyta: „Žinau, kaip labai patiko mano išauginti kardeliai, todėl vėl juos priskyniau Tau, Pelėdžiuk“. Ir čia pat: „Aš džiaugiuos, kad mūsų kartos atstovas – Kaimynas – turi MODERATORIAUS pareigybę. Ryte jau Jį pasveikinau, tedirba žmogus Žalios Žolės labui“.
Dar įtaigiau minėjo Kaimyno vardą Giedrė:
„Sako, šventuose kalnuose daug stebuklų apsireiškia... Ir ne tik – štai ir Žalioje Žolėje turim tikrą Dievo dovaną – KAIMYNĄ MODERATORIŲ. Sveikinu gerb. moderatorių Kaimyną iš Pelėdos valdų, nes jose tą džiugią žinią skambant ir išgirdau.\\\"
Lengvai vaizdavausi, koks didžiulis džiaugsmo antplūdis užgriuvo Kaimyno namus. Ir jeigu kas mano, kad tokiam jo džiaugsmui buvau abejingas, tai, žinoma – ne. Dabar žinau, kad būna žmogaus nuotaikose dalykų, kuomet, matydamas kito žmogaus  džiaugsmą, jautiesi nelaimingas. Kuo tas džiaugsmas didesnis, nuotaikia dar labiau blogėja, pasaulis darosi juodesnis...
Man labai reikėjo žinoti, kaip tokiais atvejais elgdavosi tikri muškietininkai.
Buvo skaudu, kad, kojų nepakeldamas, vaikšto ir Kandžius – Dievas jo didesnio neaugins, panešioti jį ant rankų jaučiu savo pareigą. Susirangė ant kelių į akmenuką, ir suprantu, kad jam vis tiek negera.
– Būna, Kandžiuk, būna. Visko, būna. Na, kodėl tu toks? Kas atsitiko?
– Sunku suprast, kas jam atsitiko, – pasakė raidė B. – Girdžiu, kad per miegą loja, unkščia, verkia ir toks labai nelaimingas, kad jau atsikėlė toks, kaip dabar.
– Manai, serga?
– Galbūt ir jis, dvasioje gyvendamas, jaučia kažką ar net žino, ko mes dar nežinome:
– Na, sakyk, Kandžiuk, kas tau yra, kodėl tu koks liūdnas? Kas tave, mažyli, nuskriaudė? – paėmusi šunelį gailėjosi raidė B ir jau man: – Jis mus moka žinoti, o kodėl nemokame mes jo žinoti? Kodėl? Ogi todėl, kad nenorime žinoti.. Ir tu taip pat.
– Aš?
– Nevaidink, dzieduli. Net glaudžiam, net nešiojam Kandžiuką tik todėl, kad mums gera.  Na, o ką padarome, kad jam būtų gerai? Egoistai mes fui kokie!
– Mačiau, kaip Kandžiui buvo gera, kuomet su Tomu jus pasitikome prie Ančių Virkdytojos erdvės Harker karietoje..
– Nuo to ir prasidėjo. Sakau, gal panelė Harker užpykusi, kad po brangią karietą vedžiojamės Kandžiuką. Betgi jis mums labai padeda. Laaabai! Net neįsivaizduoji, kaip jis mums padeda. Jeigu  aš pasakosiu, tu man nepatikėsi, bet jeigu pamatytumei – oi, kaip apsidžiaugtume. Kandžiukas moka būti stebuklu.
– Ak, kad tik tokios bėdos. Sakyk, mieloji B., gal žinai Aleksandro Diumos muškietininkų vardus? Portą ir D‘Artanjaną atsimenu, o kaip anų dviejų?
– Anieji du Aramis ir Atas. Bet jie šuniuko neturėjo. Jie mums niekuo padėti negali..
– O gal jis kam nors įkando. Taigi Kandžiukas.
-–Įkando? Baik, dzieduli... Tik vardas jo baisus – Kandžius, o nieko jis neįkando ir neįkas. Tu nematei, kaip džiaugėsi suradęs Harker karietos dainą! O karieta tokia, kad be jo pažinti ją beveik neįmanoma. Atėjęs į karietos erdves, Kandžiukas visuomet turtingesnis pažinimu.
– Sakai, B, kad muškietininkai šuniuko neturėjo, bet jie turėjo tokių situacijų, kad reikėdavo kuo greičiau palikti Paryžių. Taip juoda šiandien ne tik Kandžiui. Man irgi. Ir jeigu ne tie Taurijos kardeliai, regis, jau būčiau suspėjęs tai padaryti. Kuomet nežinai, ko reikia  karietai, kodėl ji nepaklūsta tavo valiai dar dar... Galima dar kentėti, tačiau kuomet pajunti draugo nepasitikėjimą, tuomet jau Paryžius nereikalingas. Pasakojai, kad Kandžiukas jautriai ir sunkiai sapnavo. Va, atsimenu savo sapną. Nemanau, kad  jis šviesesnis... Bet, regis, tik dabar toks ryškus, suprantamas, nors eilėraštį rašyk.
Abu mano pašnekovai sukluso. Tačiau man irgi buvo svarbu išnešti sapną į žodį ir leisti, kad prie jo prisilietų dienos šviesa.
– Tai va, paklausykit, – pasakiau ir net prisimerkęs, kaip snaiperis, kad vaizdas nenuslystų nuo taikiklio. – Paklausykit:  
– Sapnuoju Baltijos jūrą. Vaikščioja, renka mano suplėšytus ir joje paskandintus laiškus, deda jų skiauteles į butelį, o aš galiuosi, kad tokia akimirka buvo – kad suplėšiau mylėjusio žmogau laiškus. Ir jausmas toks, kad nemoku pasakyti. Turbūt kažką panašaus dabar jaučia ir mūsų Kandžius. Ne tas žodis – turbūt. Tai yra.
– Prisimenu, kaip džiaugeisi, juos skandindamas, – įsiterpė:  

Suplėšytuosius Tavo laiškus
Skandina jūra Baltijos gili.

– Dabar man taip nepavyktų.
– O kaip pavyktų?
– Niekaip. Jau negalėčiau, – ir paprašiau: – Pakviesk Aste, ji moka skaityti. Gal atsimins ir kada  nors... O ir pačiai gali praversti, tik nežinia kada.

Jūra butely surinko mano laiškus
Ir išmetė, paprašiusi neteršti jos.
Ten klodais mėtosi karų skeveldros –
Mirties daugiau, negu suvokt gali.
Ten jau dabar nuskęsta baltos gulbės
Ir neplaukia undinės paviliot žvejų –
Torpedos, prie nuodų prigludę,
Dar karo nebaigia.

Ar bus,
Kuomet beprotnamis pakils į viršų
Ir laiškus sugrąžins mirtim?

O jūra! Lig žemelės tau lenkiuos
Už sugrąžintus laiškus mylimos...
Net netikiu,
Kad tiek savy niekšybės išnešiojau ---
O! neatleisk...
Už išdavystę
Tenebūna atleidimo...

Baigiau kalbėti taip sudėliotus žodžius, ir sieloje lyg palengvėjo, nes ir padėtį vertinau gan blaiviai.
– Na, Kandžiau, – pasakiau, – jeigu dabar kas pasiklaustų, kuris iš mūsų čia šunsnukis, tai parodyčiau į save ir paprašyčiau išmesti iš lietuvių...  ir bendrai iš žmonių kalbos žodį „šunsnukis.“ Jis neatitinka šuns esmės, o kalbant apie tokį žmogų, užtenka žinoti, kad jis niekšas... Mes mylime tave, Kandžiau, ir labai norime, kad būtumei ir kitų pamiltas. Na, o jeigu kas tave nuskriaudė, įžeidė, tai, žinoma, paliūdėk, šuneli.  Dieną, dvi, tris, bet tik nelok...