Santrauka:
Čia mano mamai...
Ašara nubėgo josios veidu,
Ir išgirdo ji savy tave.
Jos skausmus malšino vėjas,
Ašaras nušluostė viesulai.
Pakedentos sruogos
nuvilnijo it javai.
Josios skaistūs skruostai
su naivia viltim...
Lėkė laikrodžio rodyklė
vis tolyn,
Nepasiėmė tavos vilties
kelin.
Skruostai balo ir grublėjo
motinos jausmai tyri.
Ji mylėjo ir tikėjo – laikas
bus jos viltimi.
Laikas bėgo, vaikai augo,
motina senėjo.
Taip spindėjo jos
viltis, kol vaikai išėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-25 01:13:51
Gražiai dėkojama mamai, bet, kad tai būtų kūrinys skaitytojams, ne tik mamai, reikia dar nemažai pastangų įdėti.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-11-24 22:16:40
...nuoširdus ir tyras kūrinys, labai gražios mintys supinamos su laiko nenumaldomu bėgimu...patiko...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-11-24 21:23:15
ir paskui trobelė nusisuko,
ta keista trobelė
ant vištos kojelės
ir pasibaigė vėjas
tas kur ašaras liejo
o javai išguldyti
dengė skruostus - išbalo
krito pirmosios snaigės
taip žiema atkeliavo...
ne čia pas jus tik užsimetimas įvaizdžių ir temos norimam parašyti kūriniui, kažkas tokio; šiaip papasakojimas kas kur pas ką buvo; na forma, lyg užsimetimas, ir atsižymėtos metaforos, bet niekas nesudėliota, chaosas;